Paryžiaus maratonas 2015

April 16, 2015, 2:15 pm

≫ Next: ORLEN Varšuvos Maratonas 2015

≪ Previous: Goretex Transalpine atostogos (tęsinys)

$

0

0

Kai 2013 metais sumąsčiau prabėgt 10KM oficialiose varžybose dar tada Škotijoje, tikrai negalvojau, kad spirgėsiu ir norėsiu bėgti dar toliau. Sako, žmonės auga ir charakteris grūdinas, tikslai kinta, limitai atitolsta. Tik tyliai svajodavau apie 42KM distanciją, nes atrodė nesąmonė, nebūsiu niekad aš tas graikas, lekiantis 42KM pranešt apie pergalę. Juk ne karas, kam čia tiek bėgt, tiesa? Bet kai netyčia spusteli mygtuką ir užsiregistruoji maratonui gražiai skambančiu pavadinimu įspūdingame mieste, tai tik sukikeni ''Ai metai laiko juk'', o antra mintis ''Vauuu aš bėgsiu maratoną!'' Būti tik mėgėja bėgiotoja ir gauti elektroninį laišką su sveikinimu''Jūs gavote vietą Paryžiaus maratone'' buvo labai geras jausmas. Iš tiesų didžiavaus savim! Na, tai užsiregistruota, metai laiko, galima ir ilsėtis.
Deja, diena artėjo, tad teko įjungti smegeninę ir motvvuot kojas ir imtis veiksmų. Nebepamenu, kaip įkalbėjau (o gal nereikėjo) savo draugę Vitą atskristi ir palaikyti mane per maratoną, bet maratono laikas artėjo, mes nusipirkom kelionės bilietus (ji - iš Lietuvos, aš - iš Londono), susiradom gyvenamą plotą ir laukėm. Svajojom, kaip šniurinėsim Paryžiaus gatvėm, valgysim macaroons iš Laduree ir siurbsim kavą puodais (mes kavamanės...). Dar truputį aš treniravaus, nors buvo baisiai bjauri žiema, tamsu, tad teko ir pasipergyvent pačiai su savim ir pasikeikt, kokio velnio aš registravaus į maratoną, ką negalėjau taip nuvažiuot į Paryžių (bet tas važiavimas tik šiaip... taip beprasmiška skamba išties...) Bet treniruodavaus, kiek turėjau įkvėpimo. Po 20 mylių ilgiausio bėgimo prasidėjo neraminantys skausmai, bet aš dar ne tiek pergyvenus ir įveikus, taip kad daiktai kraunami, emocijos veržias per kraštus ir važiuoju praleist mergaitišką savaitgalį Paryžiuj..su trupučiu bėgimo..
Iš tiesų, norėjau labai važiuot ir pakeisti prieš tai turėtus atsiminimus iš Paryžiaus, kažkokia nuojauta traukė ''Grįžt bus verta!''

Darbe pamojuota ''Atia kolegos, iki antradienio, jei ateisiu'', rieškučiom susisemti linkėjimai ir aš jau traukiny į Paryžių.

Kelionė itin įprasta. Sėdau į Eurostar ir didmiestis pasiektas. Kelionėj dar sutikti keli Transalpine pažįstami, bėgsiantys maratoną. Lengvai nusigavau iki išsinuomuoto studio buto. Pirmas dalykas įėjus į butą - šokau ant lovos ir spoksojau pro langą.

Paryžiuj karšta, o aš iš britiškojo Londono atvykus, kepiau saulėj ir tikėjaus įdegti. Belaukdama draugės prisiurbiau kavos, prisivaikščiojau ir užsukus į Laduree prigriebiau sutiktuvių skanėstų - avietinių macarons. Nesvarbu, kad tam pačiam Londone yra net kelios Laduree... Ne ne tai ne tas pats, kas eiti į Laduree Paryžiuj. Deja, nuotraukos nėra - sutraiškiau rankinuke tuos macarons, užmetus prisipirktu maistu mažoje parduotuvėlėje. 

Susitikusios ketvirtąjį kartą per tikriausiai 3-4 metus su savo bestie (taip taip, tai ta pati Vita iš Voras Tinkle tinklaraščio) turėjom vėl nuvaikščioti Paryžiaus gatves - juk Vita pirmą kartą Paryžiuj! Tikrai jutau pareigą, kad ji turi pamatyti miesto, o ne tik laukiamo maratono stebėjimo. Manau, kitą kartą pamatysim žymiai daugiau (ahem, nes bėgsim maratoną per visą miestą?), nes penktadienis buvo praleistas maratono expo Salon de Running pakankamai toli nuo miesto centro. Ten turėjom atsiimti marškinėlius šeštadienio rytiniams 5km bėgimui ir numerį maratono bėgimui bei žalią kuprinytę su visokiomis rėmėjų smulkmenėlėmis (hmm kam ta kempinė numykiau... ryškiai matės, kad bėgsiu pirmą maratoną...na, žinot iš anksčiau - bėgau tik du ultra bėgimus hehe :))

Bėgimo expo buvo visai nieko, įdomu, daug visokių prekių ženklų, galėjai prisipirkti Asics marškinėlių, batų, kojinių, pamatyti ultramaratonininką Scot Jurek, knygos ''Valgyk ir bėk'' (angl. Eat and Run) autorių, dalinantį savo autografus.

(ne, būna labiau hot. Tiesiog nereali pagarba tau, SJ)

Bananų mums neužteko, tad pašniurinėjom po stendus ir vykom link Starbucks (kolegė išjuokė..Paryžiuj ir ėjai į Starbucks?), jau jaučiausi pavargusi ir nervinga, ir tikrai mėginau suvaldyti užsispyrimą neiti. Bet patraukėm Liuksemburgo sodų link. Žinoma, su navigacija rankose. Gražu ten, labai gražu, ypač kai šiltas vakaras, nevėjuota ir jau viskas aplinkui žydi įvairiausiomis spalvomis. O kiek bėgiojančių!

Žinoma, penktadienio vakaras neapsiėjo be pašnekesių lig paryčių (juk reik aptart gyvenimo strategijas). O šeštadienį aš kilau pakankamai anksti, kad pavalgyčiau, suvirškinčiau, susiruoščiau ir dar spėčiau įkalbėti draugę ''Nu tik davai, dėkis aprangą ir marš pro duris.'', nes matai, kad širdimi žmogus nori bėgti, akys veržte veržias bėgti. Kaip cvekai, mes greitai stovėjom prie starto ir iš tikro tada pajutau drebuliuką ''Džyz, rytoj man maratonas... lygus lygus..ir bėgti visus 42km.. na, kaip nuo Kryžkalnio į Tauragę.. nu joooo..Kojos atlaikykit, supratot? Įklimpom.''

Prarisnojom tuos 5 km mosikuodamos Lietuvos vėliavėlėmis, gautomis Salon De Running, ir tikėdamosis sutikti tautiečių. Nė velnio, kiek dairėmės, taip nieko. Galiausiai prie finišo, t.y. bananų ir kavos/arbatos stalų netikėtai sutikom tautietį bėgiką ir diena tik prasidėjo. Artimiausioje Starbucks (yeah, I know I know..) praleidome kelias valandas kalbėdami apie bėgimą, motyvąciją ir koks gražus pasaulis yra bėgant. Dar pasivaikščiota po Paryžių, aplankyta sporto prekių parduotuvė įsigyt galvos apdangalų, nes rytojaus dieną buvo žadama saulė. Na ir metas medituot ir ruoštis maratono. 

This is the day! Taip laukta visus metus!

Bėgau bėgau, neišsitaškiau, tikrai neatidaviau visos savęs, bet buvo sunku, momentais velniškai sunku dėl tos ''sienos'', ''bloko'' ar tiesiog ožių ''Ne, nebėgsiu, nebegaliu, nenoriu, nebenoriu''. Džiugu, kad nebuvo to jausmo ''Nekenčiu bėgimo'', kuris aplanko juokais ar nejuokais kaskart bėgant. Nors aš ir kartoju nekenčiu, nemėgstu, bet aš bėgu, aš sugebu per save perlipti, nes žinau, kad nerealiai jausiuos po visko; žinau, kad vieni tik seka tokius žmones akimis, bet ne veiksmais, nes bijo, o aš žinau, kad vis tiek darysiu, kad ir bijosiu, vis tiek jei krisiu, tai ir kelsiuos. 

Pradėjus maratoną prispaudė wc, bet iškenčiau iki 10km, o tada teko sugaišti eilutėje. Po to prasidėjo kova su savuoju ''aš'': muzika ausyse groja, bet viską girdi, kas dedas pakeliui, mėgini kvėpuoti, kaip buvo patarta, mėgini užsižiūrėt į Paryžių, mėgini svajoti, niūniuoti, ir vis bėgi. Ir tik bum ir 30km, ir pradedi ožiuotis, stoji paeiti, pasieki kažkokį limitą, kurį ne kiekvienas pajėgus pramušti ir toliau tęsti lyg niekur nieko. Iš tiesų, jei sustoju paeiti, vadinas tų sustojimų bus ir daugiau, ir jie dažnės. Pradedu simuliuoti, nors laikas tiksi, yra noras ir nubėgti per suplanuotą laiką, bet.. Ožiai laimėjo ir nubėgau viską 7 minutėmis ilgiau nei planavau. Kaip pirmam maratonui užskaitau. Patirtis neįkainojama, rimtų skausmų nepatirta, nors kojos medinės ir skaudūs raumenys buvo kelias dienas. Vis dar neaiškūs jausmai blauzdos kaule ar raičiuose, kažkoks bieselis įlindęs. Nekalbu apie sutrikusį miegą ir apetitą (vis dar laukiu to drakono, kai norėsis valgyti viską be sustojimo). Bet žinot kas svarbiausia, kad vieni po tokių patirčių ''tepa slides'' ir nebežiūri į ilgas distancijas (kaip kolega tarstelėjo ''Never ever''), o kiti įsikvepia, pamato savo klaidas ir užsiregistruoja kitų metų Paryžiaus maratonui (pirštai linksta į mane).

Medalis buvo aplaistytas šampanu, apsaldintas juoduoju šokoladu ir chalva (nom nom nom!), o po to buvau ''priversta'' (pff nemokėsiu aš už jokį funikulierių) užlipti daug daug laiptelių iki gražaus pastato (pagooglinau tai Sacre Coeur). Nebaisu iš užlipti į kalną, kai prieš tai apsilankai saldainių parduotuvėj ir nusiperki Chocoalte Olives su viltim, kad paragausi kažko įdomaus (alyvuogės ir šokoladas? Why not?), deja mus patikino, kad viduje migdolai (tik nepaminėjo, kad saldainiukai buvo žiauriai saldūs).

Graži panorama, puiki vieta svajonėms, ar pasižiūrėti įvairių gatvės triukų su kamuoliais, tikriausiai dar ir tokių, kur iš kišenių mikliai ištraukiami pinigai, ar įvairūs pasiūlymai ištekėti, ''kabinimai'', pamačius gražias merginas (dėl ištekėjimo nejuokauju..manau tokių pasiūlymų ten pilna).

Savaitgalis buvo nerealus, emocionalus, įkvepiantis, su dauuug juoko, daug nueitų kilometrų (netgi daugiau nei nubėgta) (šaltinis Voras Tinkle), naujomis pažintimis, kaupais įspūdžių ir nauja meile Paryžiui. Pažadai? I'll be back!

---

ORLEN Varšuvos Maratonas 2015

April 29, 2015, 12:08 pm

≫ Next: Atostogos ir DNB NIKE We Run Vilnius

≪ Previous: Paryžiaus maratonas 2015

$

0

0

Kai važiavau į Paryžių bėgti maratoną, nė nenutuokiau, kad daug kas gali apvirsti aukštyn kojom ir aš norėsiu bėgti dar labiau. Dauguma prieš maratoną kartojo, kad nenorėsiu daugiau jokių maratonų, kad nepatiks, kad kentėsiu, kad keiksiuos, ar šiaip pažiūrėdavo kaip į tą, kuri ''neturi kas veikt, kaip tik kankint save'' (dar įsivaizduokit tą žvilgsnį, lyg žiūrėtumėt į kokį trenktą kolegą). Aš tikrai tik šypsojaus ir žinojau, kad "jūs man į galvą neįlįsit, neprisėsit limitus brėžiančių ar kitokių neigiamų minčių, nes aš kartais pati savęs nepažįstu ir priimu tokius iššūkius ir net nebaisu būna" Po Paryžiaus boom ir aš jau perku bilietus į Varšuvą, kur ketinu susitikti didele grupe lietuvių sportininkų, atvyksiančių iš Lietuvos bėgti ORLEN Varšuvos maratoną. Pasirinkau tik 10km, nes nepasitikėjau savo jėgomis ir pakankamu atsigavimu naujam maratonui (vis bėdos blauzdose).

Turiu pripažinti, kad esu atitrūkus nuo bėgimo sporto Lietuvos padangėje, nežinau, kaip sekas tautiečiams, net nesekiau jokių bėgikų tinklaraščių, mat kai išvykau iš Lietuvos bėgimas neatrodė toks populiarus (nors ką aš čia šneku... kaip galėjau žinot bėgimas populiarus ar ne, jei tik ratukus sukdavau mokyklos stadione, tuom žinios ir baigdavos – nesutinki pažįstamų stadione, vadinas tik aš čia viena balta varna ir tebėgioju matyt…). Akys atsiveria matyt su amžium (iš serijos: amžius ir išmintis eina drauge, tik kartais išmintis atsilieka..), ir pradėjus domėtis net gera ant širdies paliko, kiek lietuvių entuziastų yra, kiek žmonių, laužančių standartus, limitus ir įrodančius, kad žmogus yra nereali būtybė, beveik su sparnais; kad valia irgi yra raumuo ir jis turi buti treniruojamas.
Kelionė į Varšuvą iš Londono užtruko vien dėl keliavimo paryčiais iki oro uosto (naktiniai autobusai yra visiškai nelinksmas dalykas ir pavojingas), bet vasariška šiluma, išlipus iš lėktuvo, pažadėjo gerą laiką, nuotaiką ir įspūdžius. Beje, paklaidžioti po Varšuvą išlipus ne toje stotelėje buvo savotiškas nuotykis, nes Varšuvoje buvau buvus tik prieš aštuonis metus ekskursijos metu. Mieste atrodė viskas nauja, gražu ir modernu. Na, man kaimo vaikui visada viskas įspūdį palieka… Kelionės maršrutas link viešbučio kambario suko pro parduotuvę, kurioje manęs laukė užsakyti nauji bėgimo batai (taip taip, aš visada iš kelionių parsivežu kažką praktiško, ir čia tikriausiai buvo praktiškiausias pirkinys iš kelionių…o dar oranžines spalvos..šypt... jei atrodo nepraktiška, tai esu vežusis ir artišokų - jie žiauriai gražiai atrodė). Poilsis viešbuty, vadinamasis pasta party nacionaliniam stadione (įįįįįįįsssssssspūūūūūūddddinga pabūt tokiam pastate, kuriame telpa 58 000 žmonių; tokiame tik buvau buvus Paryžiuj per Depeche mode koncertą) ir poilsis vieniems prieš tikrą maratoną, kitiems prieš tik 10 km nustriksėjimą (pirštai į mane).
Sekmadienio rytas buvo visai nebe vasariškas, apniukęs, bet nešaltas. Minios bėgikų rikiavosi startui. Nuotaika buvo puiki, purškiantis lietus plovė akis, kad geriau matytume trasą, grojo muzika ir vyko bendra masinė mankšta (sekiau kitų kolegų veiksmus, nes lenkiškai vis tiek nesupratau, kuriuos ten sąnarius sukinėt ir apšilinėt reikėjo).

Duotas startas. Paleido maratonininkus ir dešimtukininkus kartu tik į skirtingas puses. Mes baltais marškinėliais, maratonininkai - raudonais (united colours of marathon,huh?). Plojančių žiūrovų netrūko.

(nuotrauka iš ORLEN Warsaw facebook puslapio)

Pradėjau bėgti per sparčiai (haha, spartumas tai čia pagal mane… kitiems tai atrodytų vėžliškumas) ir ties viduriu šiek tiek "lūžau" dėl motyvacijos stokos. Blauzdos laikės gerai su doze aspirino ir ibuprofeno. Galiausiai paskutinis kilometras įveiktas ir medalis ant kaklo (lovin’ it!). Pirmas jausmas po finišo? Pffff, visai neįdomu tie 10km, kad ir sunku, bet neįdomu…nubėgi ir nesijauti joks didvyris sau. Maratonas - tai jau kita kalba, nubėgi ir tada tas toks nerealus bendrumo socialinis jausmas, visi pingvinauja aplinkui, pasveikina vienas kitą net nepažinodami, nes atliko tai, ką kitų galva, jie niekad gyvenime nepadarytų/nedarytų, džiaugsmas, jei pagerino laiką, džiaugiamasi kartu su kitais pasiekimais, liūdima dėl nesėkmių, ar dalinamasi 25-o--30o kilometrų įspūdžiais, kada prasideda tikroji kova su savimi, kojomis ir smegenėlių vingiais. Žodžiu, kitais metais aš noriu maratono. In da list! O kodėl gi ne…

Po finišo šaltas dušas (man neužteko šilto vandens…o iš tikro į tą kabiną nebuvo atvestas šiltas vanduo spėju), ir tada alkunėmis prasiskyniau kelią prie finišo ir laukiau laimėtojų, ir kitų lietuvių.

Geras jausmas, net šiurpuliukai lakstė per kūną, matant tolumoje atbėgančius pirmuosius bėgikus. Pasižiūri tada į laikrodį ir matai, kad jie maratono finišo liniją kerta laikrodžiui skaičuojant  2val ir 7minutes… Nerealu atrodo? Gyvai mačiau pati, labai realu. Taip taip, laimėtojai dažniausiai yra kilę iš Kenijos, Etiopijos ar kitų Afrikos šalių. Tada visi tampa ''ekspertais'' ir puola sakyt – genetika, gyvenimo sąlygos, kai visur jie tik bėgioja ir panašiai, bet po 3 minučių atskuodžia pirmasis europietis, lenkas Henryk Szost, ir finišuoja. Tada visokios genetiškos šnekos nublanksta. Tai darbas, užsispyrimas, valia, disciplina, o ne tik genetika lemia greitį, greitą finišą, pasiekimus. Po dar 16 minučių netikėtai (bent man) atskuodžia lietuvis Ignas ir finišuoja. Laikrodis sako, kad jis nubėgo maratoną per 2 val 23 min. O tu stovi žmogus apšalčs, ploji rankytėmis ir galvoji, kad tai kažkas nerealaus (taip taip, minėjau, kad viskas čia labai realu, bet vis tiek užeina momentas "OMG, tikrai nerealu"). Nuotraukų turiu, bet be žmonių sutikimo nenoriu dalintis jomis.
Super mielas savaitgalis, kad ir lėtokai, bet pasiektas visai geras 10km "benchmark" tolimesniems tobulėjimams, daug planų bėgti ir lėkti (klapsiu rankytėm ir negaliu sulaukti!) ir vis didėjanti meilė bėgimui ir ne tik :)

Atostogos ir DNB NIKE We Run Vilnius

May 30, 2015, 7:17 am

≫ Next: Varškės pyragas su kokoso plutele (3 dublis)

≪ Previous: ORLEN Varšuvos Maratonas 2015

$

0

0

Ėjo ir praėjo, praskriejo, o iš tikro prabėgo ilgiausios šių metų atostogos. Taip gavos, kad kalendoriuje šiemet atostogos buvo pažymėtos gegužės mėnesiui. Dabar teks dirbt visą vasarą, bet nenusimenu - yra mini atostogų planuose (hurray!) Pernai atostogos lėkė Alpėse besigrožint nerealia kalnų gamta, alsuojant kartu su vėju tarp kalnų viršnių, būnant savimi ir su savimi, lipnat, kopiant, brendant, bėgant, o šiemet aš buvau baisiai rami - tik laksčiau Barselonos pajūriu, nubėgau pirmą oficialų pusmaratonį (check!) ir tiesiog ilsėjaus Lietuvoje. Beje, kepiau savo senuosius nerealiuosius ir lengvuosius bumbuliukus (iš tikro dėl to ir rašau šį įrašą.. :))

 Tokie tad savaitgalių rytai Barselonoj. Nerealiai daug žmonių rytą pradeda aktyviai - grupinės treniruotės su treneriais, bėgimas, riedučiai, riedlentės, ...

Ne NIKE reklama, bet absoliučiai dievinu šiuos batelius - patogumas, padėjo įsisenėjusioms problemoms, o ir spalva to die for..

Barselonoj taip pat daug vaikščiota, tad hip flexor'iai turėjo darbo ir negalėjo stingti. Joga paplūdimy būtų buvę iš vis idealu įvairiems prasitampymams. Kad ir be jogos, bet manęs laukė Vilnius su DNB Nike We Run bėgimu, kuriam užsiregistravau kovą. išties velniškai džiaugiaus taip susiklosčiusiom aplinkybėmis, nes tai buvo pirmasis mano bėgimas Lietuvoje! 

Diena aušo iš lėto. Buvo vėsoka, apsiniaukę. Vėliau įsigiedrėjo ir buvo vėlniškai saulėta, ir sakyčiau netgi per šilta ilgų distancijų bėgimui, bet 21 km kas čia tėra smėsčiojo galvoj. Man Vilnius labai gražus su daug mielų siaurų gatvelių, architektūra, sena-nauja kontrastais, tad laukiau bėgimo kaip ekskursijos. 

Buvo neramu, kaip atlaikys mano probleminės blauzdos ir ar neišryškės, kokie kiti skausmeliai ar diskomfortas. Nežadėjau save spausti bėgdama (tikriausiai aš ir šiaip esu iš tų, kurie bėga tik komforto zonoj ir spausti sunku prisiversti), bet vis tiek kiekvienas bėgikas/-ė svajoja apie tam tikrą skaičiuką. Aš apie kokį skaičiuką svajojau žinau, kad galiu pasiekti (numušti dešimt minučių laiko... kažkur ties pensijiniu amžiu išeis... :)) Tagi man pusmaratonis turėjo būti treniruotė (dažniausiai mano ''treniruotės'' apsiriboja 10 km prasibėgimu), besiruošiant liepos mėnesio maratonui (kurio metu tikrai noriu pasigerint savo lievą maratono laiką... baisu juk matyt regresą, besitreniruojant).

Atsiėmusi startinį paketą su gražiais marškinėliais, daug makulatūros viduje, visai neblogu batonėliu ir greitkošės indeliu, persirengusi, pasiruošiau apšilimui. Po smagaus bendro apšilimo su trenere ant scenos, ėjom link savo aptvarėlių, iš kurių ir startavom lygiai 9.30val. 7000 spalvotų žmogeliukų - gražus vaizdas!

Visad bėgu su muzika, nes taip greičiau laikas eina, kartais ''pasitaškai'', kai kažkas gero užgroja, bet šį kartą kiekviena daina atrodė erzino, nors pats bėgimas tikrai buvo smagus: neskaičiavau kilometrų, nereikėjo alkūnėmis stumdytis su kolegomis bėgikais, hifaivinomės su savanoriais (jie/jos labai cypavo... nešūkavo, bet, sakau, cypavo... gal dėl to, kad daug jaunų mergičkų savanoriavo :)), grožėjaus Vilniumi.

Pusmaratonio trasą 21, 098 km sudarė du ratai po 10km ir papildoma 1,098 km atkarpėlė. Kaip pusmaratoniui - pusė velnio bėgti du tuos pačius ratus, jei tai būtų buvęs maratonas ir 4 ratai bėgimo, kažin, kiek tai būtų sutraukę bėgikų. Prestižiniai maratonai, ir šiaip maratonai, dažniausiai yra vieno rato - ne prestižas bėgti kelis tuos pačius ratus aplink kaimą... :)

Pirmuosius dešimt km subėgau, atrodė, greitai, lengvai, be sustojimo (dažniausiai stoju po 5km ir pradedu eit, ir tada stoju dar n sykių ir mėginu save motyvuot), kojos nešė gerai, tik Garmin pulsometras rodė beleką: į kalniuką pulsas būdavo 88-100 dužiai/m, tiesiojoje pulsas siekė apie 112 d/m... galvojau tikrai negalėjau taip gerai ''pasirodyti'', nes momentais gaudžiau kvapą, o pulsas žemas, mėginau greitėt - nu kur tau... akys ant kaktos lipa tada ir žinau, kad ilgai netversiu. Stengiausi neįsibėgėti pradžioje - sako, nori gerai finišuoti, neskubėk pradžioj. Kuo toliau ir daugiau bėgiojant, reikės mislyti apie bėgimo laikrodžio keitimą.

Pirmą sykį stojau eiti po 17.5 km (vauza! asmeninis pasiekimas! :)), nes užsvaigo galva - aš gi šaunuolė, nei geliuką turėjau, nei cukraus, o pakeliui buvo tik vienas ''maitinimo punktas'' su obuoliais ir bananais (arba aš jų nepastebėjau ''taip greitai'' bėgdama). Tikrai tikėjausi, kad pakeliui bus bent porą bananų punktų... Minusas man, kad neturėjau savo geliuko ar užkandžio, bet minuso dalį duočiau ir organizatoriams (nežinau, kas dėjos užpernai, gal nebuvo iš vis nė vieno punkto su bananais). Ties 18 km gavusi skiltelę obuolio (sugebėk dar neluptą obuolį kramtyti ir bėgti tuo pačiu..oi ir dar kvėpuot gerai...ech..), sulaukiau cukraus kick in ir toliau galėjau bėgt, nors mintis buvo sustot prie greitosios pagalbos ir paklaust, gal turi gliukozės tabletę, bet pabijojau, kad nebeleis bėgti toliau che che :) 

Na ir po 21, 098 km finišavau. Pasiėmiau medalį ir visa laiminga buvau. Ką reiškia tas visa laiminga O gi tai, kad jauties pats sau didvyris, padaręs tai, ko kiti nedrįsta, ko kiti bijo, ar tiesiog tingi, netiki savim. Tikrai nerealus jausmas dalyvaut varžybose, nors ir nepretenduoji į jokis prizus. Prizas yra medalis, nuotaika, endorfinai, tas nuovargis kojose, galvoje, ir visam kūne. To tikrai nesupras ne bėgikas. Po pusmaratonio vėl atgijo tie jausmai ir prisiminimai, kaip kad buvo po Paryžiaus maratono (po Varšuvos 10 km nebuvo tokių endorfinų, nes naaaa tik dešimt km..kas čia tėra..:)), kaip yra smagu laimėti prieš save, patiriant tas kovas su savimi kelyje bebėgant, suvaldant tas mintis netgi pasiduoti ir nepasiduodant. Tokios dienos yra šventė!

Renginys buvo superinis. Gražus! Pasirūpinta visais: daiktų saugojimo vietos, informacijos skyrius, šventiška nuotaika, aiškūs žymėjimai, kilometrų žymėjimai, ir galiausiai vykstanti pasta fiesta po renginio. Buvo šviežia karša pasta su žolelėmis, daržovėmis,

Dievinu bazilikus... pasipešiau saujas jų nuo stalų ir valgiau su pasta

Argi negražu, kai startuoji ir finišuoji tarp galingų istorinių paminklų, pastatų ir įrašai savo pasiekimus į savo istoriją?

Atėjo laikas ir pasidalinti senu-patobulintu (sena-nauja kontrastai, huh?) receptu. 

Bumbuliukai su ciberžole pagal seną receptą 

Ką dariau šį kartą kitaip.

Reikės:

1 puodelio avižų sėlenų (perku IKI parduotuvėje)

1 puodelio virtų ir sugrūstų morkų

2 puodelių kokoso drožlių

2-4 v.š. skysto medaus

1 v.š. kokoso aliejaus

1/2 a.š. ciberžolės (kurkumos) miltelių (nebūtina) arba pusė mažojo rankos pirštuko didumo ciberžolės šaknies (ne pirštuko!!!)

galite įtarkuoti ir truputį imbiero šaknies

Morkas, ciberžolę, medų ir kokoso aliejų sumalkite rankiniu kombainu (blenderiu) iki tyrės. Tada viską dubenyje sumaišykite iki masės, iš kurios galėsite rankomis formuoti rutuliukus. Jei masė per skysta, įberkite ar kokoso drožlių, ar avižų sėlenų. Rutuliukus apvoliokite kokoso drožlėse (jas galite sumalti iki miltelių su kavamale, turėsite kokoso miltus) ar sezamo sėklose, ar maltuose riešutuose. Kepkite apie 30 min įkaitintoje iki 180 laipsnių celcijaus orkaitėje. Iškepusius bumbuliukus palikite atvėsti orkaitėje. ištraukite ir ragaukite. Likusius dėkite į šaldytuvą (nebūtinai), nes kitą dieną ir atvėsę jie būna dar skanesni. 

Gavau komentarą Instagrame, kad man net nepažįstamas žmogus išbandė šiuos bumbuliukus ir labai patenkintas liko paprastumu ir skanumu. Jis receptą patobulino razinomis. Kodėl gi ne?!

Skanaus žmogeliukai!

Varškės pyragas su kokoso plutele (3 dublis)

June 12, 2015, 1:35 pm

≫ Next: Provansas Londone

≪ Previous: Atostogos ir DNB NIKE We Run Vilnius

$

0

0

Ir kaip nepasinaudosi proga namie įsijungti orkaitę ir išsikepti prieš kelis metus panaudotą idėja pyragą kepti su kokoso plutele. Iš tiesų - tai daugiausia žinučių ir užklausų sulaukęs receptas, išmėgintas n sykių ir kas kartą pirštai nulaižomi ir trupinukai surenkami. Šį kartą rezultatas buvo vėl toks - pyragas pradėtas valgyti 9 ryto nesulaukė 11 ryto. Atvėsinti būtina, taigi valgykit kitą dieną... O dabar marš kepti.

Reikės (20 cm skersmens formai):

Pyrago pagrindui: 2 puodeliai kokoso drožlių

2 kiaušiniai

bėriau 2 v.š rudojo ar kokosų cukraus 

Pyrago įdarui: 0,5 kg varškės (naudojau Maximoje pardavinėjamą 6proc varškę iš kibirėlio. Varškė skirta pyragams. Maxima pagalvojo apie viską..)

3 kiaušiniai

D.Oetker vanilinio pudingo pakelis

120 ml kefyro (galima pieno... nenorėjau dėl lašelio pieno plėšti pakuotę)

100 gr cukraus (naudojau vaisių cukrų fruktozę)

sauja ar dvi  smulkintų kakavos pupelių (angl. cacao nibs)

ir įtarkavau mažojo pirštelio didumo ciberžolės šaknies ( o taip! o ne, milteliai netiks..)

1. Pyrago pagrindui skirtus kiaušinius ir cukrų ištrinkite, kol cukrus ištirps.

2. Įmaišykite kokoso drožles, kakavą, išsukite šaukštu, kol gerai susimaišys su kiaušinių mase.

3. Apvalią kepimo formą išklokite kepimo popieriumi (kad lengviau klotųsi kepimo popierius, gabalą popieriaus suglamžau ir pakišu po kranu), ant jos suberti kokoso masę ir pirštais paskirstyti po visą formą ir aplipdyti formos kraštus. Stenkitės, kad pagrindo storumas būtų visur apylygis.

4. Kepkite įkaitintoje orkaitėje iki 180 laipsnių apie 20-30 min. vis stebėdami, kad nesudegtų (krašteliai greičiau apskrunda).

5. Kol kepa pagrindas pasiruoškite pyrago įdarą. Įdarui skirtus kiaušinius, cukrų (manau su medum būtų ir labai skanu, tik reiktų rinktis neutralesnį medų (rapsų, liepų žiedų, bet ne grikių), išsukite šaukštu, kol cukrus ištiprs. Sudėkite tarkuotą ciberžolės šaknį, varškę, suberkite pudingo miltelius, supilkite kefyrą ir viską sumalkite virtuviniu kobainu (ar rankiniu blenderiu)

6. Suberkite smulkintas kakavos pupeles ir gerai išmaišykite.

7. Masė gavosi grietinės tirštumo.

8. Įdarą supilkite ant iškepusio pagrindo ir šaukite atgal į orkaitę geram pusvalandžiui (priklauso nuo orkaitės kaitrumo). Kepiau tol, kol įkišus medinį pagaliuką jis liko sausas, be to ir viršus jau buvo apkepęs, t.y. pajudinus nedrebėjo. Netgi viršus man įtrūko, tad tikrai traukiau laukan ir palikau vėsti.

9. Kepantį pyragą galite pridengti folijos lakštu, taip pyragas nesudeg,s neišdžius paviršius.

10. Tikrai rekomenduoju - atvėsinkite visiškai prieš ragaudami. Likučius (ahem, jei liks..) laikykite šaldytuve.

 

Provansas Londone

July 30, 2015, 8:04 am

≫ Next: Vilniaus Danske Bank maratonas 2015

≪ Previous: Varškės pyragas su kokoso plutele (3 dublis)

$

0

0

Man visada Prancūzijos Provansas asocijuodavos su levandomis, gražiais ūkiais, romantika, vakariniais pasisėdėjimais verandose ir žiūrėjimas į plantacijų tolius. Tikriausiai tai filmų įtaka, nes nė sykio (o tų sykių net visi du) nebuvau nutolus toliau nei Paryžius. Arba dar galėjau prisiromantizuoti Pintereste ar googlindama. Dar prie visos romantikos ir seilėtekio prisidėjo kolegės prancūzės nuolatinės kelionės namo į Provansą ir pasakojimai apie atostogas ten su plačia gimine, dideliu draugų būriu, su daug maisto (o po jo reikalingomis dietomis) gražiu oru, dar jos vestuvės ten buvo kažkokiam tai dvare. Tai kur žmogus nepasvajosi paklysti kažkur gamtoj, kur niekas nerūpi, kur ramu, kur kvepia. 

Pasirodo iš tiesų mintys materializuojasi. Kad ir kaip juokingai skambėtų, bet jos materializuojasi, svarbu teigiamai galvot. Vienaip ar kitaip jos išsipildo. Koks džiaugsmas man buvo, kai užmačiau, kad netoli Londono yra Mayfield levandų augintojai, su didžiuliu levandų lauku. Greit ten ir atsidūriau su drauge ir jos šeimyna. Kiek jos vaikams buvo džiaugsmo lakstyti vagose! 

Laukuose esan2ioje kavinukėje galima nusipirkti ir paragauti levandų arbatos, levandų limonado, keksiukų su levandomis ir dar daug visokių grožybių namams bei dovanoms.

Jei gyvenat Londone ar jo priemiesčiuose, ar būsit Londone, susikraukit savaitgalį pikniko krepšį ir važiuokit. Nepasigailėsit įnešę į širdeles šiek tiek Provanso. Levandos juk taip puikiai ramina!

Vilniaus Danske Bank maratonas 2015

September 14, 2015, 11:48 am

≫ Next: Nidos Asics pusė maratono 2015

≪ Previous: Provansas Londone

$

0

0

Iškart pasakau, kad maratonas tai 42km 195m, nes nusibodo ''apšvietinėti''žmones... net masažistę, kuri masažavo mano kojas po pačio maratono pačioje Katedros aikštėje. ''Kiek bėgot šiandien?''''Maratoną.''''Klausiu, kiek bėgot šiandien km?''''Maratoną sakau juk... 42km..''''A, aišku'' Tada beliko veidą įmurkdyt į masažo lovą. Masažas buvo labai reikalingas, atpalaidavo kojas, juosmens sritį, kuri man labiausiai jautėsi pavargusi po maratono. Kur nepavargsi,  nubėgti 42 kilometrai mažiau nei per 4 valandas. Be galo savim džiaugiuosi, kad pavyko, kad turėjau šalia ir mintimis tuos žmogeliukus, kurie belenkaip tikėjo, kad galiu nubėgti, o aš vypteldavau, kad nesąmonė pasigerinti rezultatą 41 minute. Ačiū draugėms bėgikėms ir būsimoms bėgikėms (o taip! až žinau, kad turiu šiokių tokių superjėgų ir įkvepiu kažkiek kelis žmogučius). Ačiū Mr. T už visas žinias, už spyrius šiknon ir ignoravimą surauktos nosies, kad ''aš negaliu bėgti 5min/km ar greičiau tempinėje treniruotėje, nes negaliu tiesiog..'', už treniravimą, už tai, kad jis tiesiog T. Ačiū ir labiausiai pakvaišusiai savo fanei geriausiai draugei Vitai, su kuria mes normaliai nemokam, bet tiktis tai Panevėžy, tai Vilniuj, tai Paryžiuj, tai Londone, tai Stambule (čia dar tiksimės tik!), kitaip juk būtų boring.
Vasara praėjo bėgiojant, besiruošian Vilniaus maratonui. Rugpjūtis man buvo aktyviausias vien dėl to, kad įtraukiau į racioną daug treniruočių, kur bėgdavau diskomfortiškai, didesniu tempu nei norėčiau. Mokiaus būti greitesnė, kad ir kaip man nepatinka tai, galvojau kam čia man taip, kankinimasis ir tiek. Bet kaip klydau. Tikiu, kad viskas susideda: mityba, įdirbis, nusiteikimas, fizinė būklė ir gali turėt rezultatą.
Atsiimant maratono numeriuką, man pranešė, kad aš esu užsiregistravus tik pusei maratono. išsižiojau, nes tikrai nuo pat Kalėdų tikėjau, kad užsiregistravau maratonui. Na ką, persiregistravau, juk parvykus į Lietuvą bėgti maratono, nebėgsi pusės, kai atkentėta priešmaratoninė dieta, tempiniai bėgimai, ir nusiteikimas švęsti šventę.
Rugsėjo 13-ąją startas. Prieš startą pulsas aukščiau dangaus iš to jaudulio, dar pamačius, kad prieš mane 3:45 pacer'iai, o ne 4:00 kaip buvo sustrateguota. Žmonių masė, tai nebebuvo kaip lįsti atgal, pagalvojau, kad žiūrėsiu savo laikrodžio duomenis ir išlaikysiu pastovų max 5:39min/km tempą pirmus 5 km, o paskui tiesiog laikysiuos prieky 4:00 pacer'ių. Taip ir laikiaus. Išbėgom, puikiai bėgos, jautės, kad norisi per greitai, nes bėgome kartu su pusmaratonininkais, kurie spaudė greičiau iškart. Taupiaus, apšilinėjau, palengva, neskubant, nors treniruočių metu toks tempas visada kažkodėl atrodo greitas (rimtai gal veikia tas pasakymas ''Sunku treniruotėse, lengva mūšyje''). Po 5 km palaikiau 5:30min/km greitį, vis stebėdama savo Polar duomenis. Praleidau pirmą vandens stotelę, nes nesijaučiau, kad verta stoti ir sugaišt kelias sekundes. Kita stotelė buvo ties 7 kilometru, o man dar per anksti buvo susiurbti geliuką. Bėgau toliau ir ties 8 kilometru pradėjau siurbt geliuką ''O viešpatėliau burna pilna klijų! saldžių! jez kaip nuryt... ''Žiopčiojau kaip žuvis, mėgindama ir kvėpuoti ir pavalgyti, prasidėjo spazmai šone - pompa. Kol sužiaumojau geliuką ir pribėgau kitą vandens stotelę, tol kvėpavau nežinau kaip juokingai, bet turėjau iškvėpuot spazmus- neturėjau išeities, juk dar tiek km liko.
Pribėgus Vingio parką spėjau pasigrožėti, koks jis gražus ir kaip pasisekė vilniečiams dėl bėgiojimo, ir laukiau to žadėto kalniuko. Pribėgus jį, bėgau viršun ir galvojau, ar čia tikrai tas, kuris pažymėtas buvo ar už šio laukti siurprizo. Bet siurprizas buvo, kad kalniukas buvo visai pfffff (antram rate taip nebeatrodė). Išbėgus iš parko teritorijos ir įbėgus į miestą, kilometrai pamažu tirpo, artėjom link pusmaratonio, žmonių palaikymas labai padėjo, stūmė pirmyn. Nelaimė ties Seimu (tada dar nežinojau, kad tai nelaimė, galvojau tik nualpęs bėgikas) iš tiesų priminė, kad bėgti varžybose nėra lengva, tikrai nėra lengva, netgi treniruotam žmogui. Gedimino prospekte sirgaliai siautėjo, savanoriai praklykė gerkles, muzika grojo visose pakampėse. Uh senamiesti ir antrasis kalniukas (''Oh mielasis, matėmės per Vilniaus pusmaratonį!'', o po jo graži pakalnė ir beveik tiesioji link finišo link. Pusiau finišo. Pirmam rate susiurbti buvo du GU geliukai ir viena kofeino tabletė, ir tikėjaus, kad antrasis ratas eisis taip pat lengvai. Mėginau nežiūrėt į pusmaratonio laiką, bet pamačiau, kad laikrodis rodė 01:55. Yahoo! Geriausias mano pusmaratonio laikas, bet nebuvo laiko džiūgaut ir teko pradėt antrąjį ratą.
Antrąjį ratą pradėjo bėgti vienetai, nes dauguma bėgę pusmaratonį jau šventė asmenines pergales ir kabinos ant kaklo medalius. Trasa visiškai atsilaisvino, nors voliokis. Teko bėgt, o ne voliotis. Mėginu laikyti greitį, bet jaučiu, kad turiu stengtis. Ties 24km staiga sustoju ir kvėpuoju. Nebegaliu. Ne fiziškai, bet tiesiog ''ožys''. Šaunu, kad tai pirmas sustojimas, kartoju ''the only way is up'' ir mėginu vėl bėgt. Jaučiu, kad tempiu koją už kojos. Laikaus, vis stoju gert vandens. Galvoju, na negaliu apsisukt ir eit namo, totaliai apsigėdinčiau prieš save, prieš T, prieš draugus ir šeimą. Žinau, kad nepasiduosiu, bet bėgant dar ne tiek minčių (ne visai protingų) kyla. Galvoje vis dar rusena viltis, kad gal pavyktų parbėgt per 4 valandas, bet vis sustojant, praradinėju viltį. Mąstau, kad bent 4:15 gautųsi. Vingio parke atsigaunu, nes susiurbiau geliuką šiek tiek anksčiau. Burna saldi, vis šlapiomis pirštinėmis trinu cukrus nuo lūpų (bėgau su piršinėmis, nes mėgstu jausti, kad laikau kažką rankose), vis geriu vandenį stotelėse. Pradedu jausti nugarą ir pasižadu sau po maratono stiprinti nugarą dar labiau besiruošiant kitam maratonui (aha, planavau jau kitus bėgimus). Vėl tas kalniukas Vingio parke, ir jau stoju kopti-bėgti į jį. Bėgu, vėl vanduo. Stengiuos pasprintuoti iki vandens stotelių, kad sutaupyčiau kelias sekundes, kai pristabdau atsigerti iš tų nelaimingų plastikinių stiklinių. Galiausiai graži nuokalnė iš parko ir prasideda miestas, o su tuo užgimsta viltis, kad maratonas šiandien vis tik baigsis, nes miesto teritorijoje išsidėstę kilometrų ženklai rodo, kad pabaiga visai už kokių 12 kilometrų. O aš dar nemačiau nei šeimynos, nei savo draugytės, o maratonas jau baigias! Ties 34 kilometru išgirstu ''Iiiiiindre!'' ir pamatau draugę ir parodau jai rankos mostu, kad nusišaunu (vėliau netgi mėginau prisiminti, ar tikrai tokį ženklą jai rodžiau, o ne kokį tais vidurinį pirštą...). Ties Seimu pasimatau su broliu ir mama (kurie labai pergyveno, kad nematė manęs pirmam rate). Geliukų nebesiurbiau nuo 34km tikriausiai, nes nuo to saldumo buvo šlykštu. Gedimino prospektas dar labiau prigrūstas žmonių, nes dabar visas dėmesys tam nedideliam kiekiui sado mazo žmogelių, užsibrėžusių įveikti 42km bėgomis. Pagaliau senamiestis ir jau galima užuosti finišą, nors dar keli km ir dar keli sustojimai dėl to paties ''ožio'' ir nuo britkaus picerijų kvapo. Jau nebetvėrus pačiam gale išgeriu izotoninio gėrimo, nes norėjosi taip kažko su skoniu, gazuoto, rūgštaus. Šviečia jau pabaiga, šalimais bėgęs užsienietis bėgikas dar sušunka ''Only 500 meters!''. Bėgu, suku už kampo ir matau kaip laikrodis rodo 03:56:..., negalėdama patikėt savo akimis pasutinius metrus lekiu kaip atsisėdus į dilgėles, kad laimėčiau dar kelias sekundes ir finišuoju per 03:56:13. Ašaros akyse vien dėl to skaičiuko ir to jausmo, kad bėgau žymiai trumpiau šį maratoną ir tiek nepavargau, kaip pirmajame. Nuėjau iki medalių ir vandens, ir pas šeimyną, ir savo crazy fanę, kuri šokinėjo iš mano laimės ''Indre, tau pavyko, pavyko!!!'' Apsikabinus su mama, prašau paduoki telefoną, nes man reik prasinešt T. Tada jau galiu atsisėst čia pat kur stoviu, ant asfalto. Padariau, pavyko, aš galiu! Next!

Šventė suorganizuota gražiai. Tiek spalvų mieste, tiek žavių žmonių, tiek gerų nuotaikų! Nors maratono distaciją bėgo vos per 700 žmonių, tikiuosi Vilniaus maratonas užaugs iki didesnio dalyvių skaičiaus. Ir pradės vandenį dalinti buteliukais, o ne stiklinėmis. 

Nidos Asics pusė maratono 2015

October 6, 2015, 12:15 pm

≫ Next: Stambulo maratonas 2015

≪ Previous: Vilniaus Danske Bank maratonas 2015

$

0

0

Nors praėjo beveik dvi savaitės, bet tik dabar mėginu kauptis ir aprašyti bent trumpai. Žinot tą jausmą, kai prisisiurbi gerų emocijų ir mėgini jas išlaikyti suspaudęs kurį laiką, grįžęs į realybę? Toks jausmas apėmęs buvo ir apsilankius Nidoj. Kodėl? Gal todėl, kad Nidoje buvau pirmą kartą (neskaitant trumpo pasivaikščiojimo prieš dešimtmetį) per savo beveik trisdešimt metų, gal todėl, kad oras buvo nuostabus ir miestelis virto bėgikų miesteliu visam savaitgaliui su šurmuliu, su juoku, su pilnomis kavinėmis valgytojų, gal todėl, kad ten gamta kitokia, gal todėl, kad ten iš vienos pusės marios, o iš kitos begalinė jūra, gal todėl, kad pamatai gamtos stebuklus, kitokią gamtą, jauti kitokius kvapus ir vis tik sustojęs pagalvoji kaip kad Gėtė rašė ''O,stabtelėk, akimirksni žavingas'', gal todėl, kad ypatingi žmonės šalia. Daug buvo tų akimirksnių ir jie tikrai rado vietą širdy.



Per Rygą ir Klaipėdą pasiekėm Nidą penktadienio popietę. Nei eisi ilsėtis, nei ką, nes tiek visur reik pavaikščiot, tiek visko pamatyt, patirt, pajust - juk ne kas dieną į Nidą atvažiuosi - pavargti verta. Atsiėmę numeriukus ir buffu's (mano iškar t mintis buvo kaip iš buffo iškirpti raides RU),kaifavom oru, ramybe, miškų ošimu, valgomais makaronais.
Vakarinis prasibėgimas priešinga kryptimi rytojaus trasoje mane nuteikė iš serijos ''what a hell!''. Buvau po kelių nebėgadienių (tai lietus, tai jau pati kelionė, tai dar kojose nėra jėgos po praeitą savaitę bėgto maratono), todėl vis keikiau save, kad išeiginių daug daryt aš negaliu, nes tiesiog paskui sunku. Geriau po truputį ir dažnai. Apibėgti 5 kilometrai atrodė tikrai sunkūs, o rytoj laukė pusmaratonis. Na ką... reikės bėgt, bus ilga treniruotė, jei ką.
Šeštadienio rytas išaušo saulėtas, košė suvalgyta, rūbai susiruošti, numeriukai prisikabinti, tad reikia nužingsniuot prie čia pat esančios starto linijos. Kaip visada, stovint pasidaro šalta belaukiant, nori greičiau pradėti.Starto šūvis pagaliau iššautas ir pasileidi 'zovada'.
Pirmas kilometras ir man jau ašaros akyse susikaupė ir minčių srautas iškart užtvindė galvą:
''Vajez, kodėl taip sunku... pirmas kilas, o kojų nepavelkų, kas daros... eina šikt, nebėgsiu, tuoj stosiu, ir pofik būsiu DNF...''
Pusantro kilometro ir ''Bėk toliau, blin kaip gėda bus DNF būt... va va bus tau tiek išeiginių daryt ir lietaus bijot ir nebėgiot.. bėk bėk dabar, kaip bus taip... eiiiinaa švilpt tos kalvos.. dar keturi ratai! nebėgsiu..viskas stoju...  bet blin pareit kaip lūzerei reiks.. o ką sakyt, kodėl nebaigiau? kojų neskauda, nieko neskauda.. tik sunku nežmoniškai... bėk, višta tu maža, bėk. Sakė T tik nesustok, tai nemėgink sustot... blin niekad nebebėgsiu tokių bėgimų, kur n ratų reik bėgt.. nesąmonė kokia, protiškai sunku..''
Po 5-o kilometro ''Na va ratukas nubėgtas, nežiūrėk tu į tą laikrodį, bėk, jausk save... Įkvėpk iškvėpk... tuoj bus ir tavo laimingasis 7-as kilometras, po kurio pramuša''
7-as kilometras ''Uh lala nu nieko, nubėgsim šiandien kojelės.. Nebesunku.. kalniukas... iškvėpiam prieš kalniuką giliai, dirbam rankom daugiau, oplia! tiesiojoj atsigaunam... ''
10-as kilometras ''Tuoj vandens punktas!! pasiruošk kofeino tabletę, nes geliuko tai tikrai nenoriu.. feeeee jie šlyktūs ir šleikščiai saldūs. op! kofeinas įkaltas, lekiam toliau. Du ratai nubėgti jėėėėėė''
15as kilometras ''Hmmm jaučiu jau kas nors finišavo, o aš vis dar turiu pusantro rato nubėgt...ot sraigė.... bet va, kitais metais bėgsiu tikrai greičiau šitą.... o m g jau net pagalvojau, kad bėgsiu kitais metais, o sakiau never ever! nu nu taip ir išsidūrinėji pati save, Indre..''
20-as kilometras ''Na ką liko tiesioji, bet įkalnė... Ou je! kaip gerai, kad po tos įkalnės yra nuokalnė tiesiai į finišą! .... Jezz ko čia fotografuoji, ne pozuot atėjau, neišeinu aš gerai tose foto... plyz tik nekelt niekur, gerai? Hmm įdomu neišgirdo jis mano minčių vis tiek....  oh lala padusau, mirsiu..šakės... rankom dirbam dirbam dirbam! nesustok, Indre, nesustok, tuoj tuoj... ėėė  vyruti traukis tu, į mano kelią įšokai....   o palaikančiųjų kiek nemažai, kaip fainai!  yes! kalniukas įveiktas! bėk dabar į pakalnę foreste gampe.... oi blin jei taip griūtum į pakalnę bėgant, juk nusidrožtum visą pilvą, kelėnus ir panosį čiuoždama link finišo.. ai gal taip nebus, spauuuusssskkkkk!!!! yahoooo  finišas... stabdyk laikrodį!  YESSSS 1 val 54 minutės... ''

Taip taip minčių srautas buvo, dalis tik nupasakota, nes tikriausiai kiekvienas bėgikas galėtų tomais prirašyti, ką galvojo bebėgdamas. Nidos pusmaratonis įveiktas, diena buvo nuostabi, gauti puodukai ir Asics kepurėlės - labai praktiški daiktai! Pradėsiu kolekcionuot, nes žadu į Nidą grįžti gerų emocijų semtis ir bėgioti!
O dabar marš ruoštis Stambului!

Stambulo maratonas 2015

December 10, 2015, 1:46 pm

≫ Next: Maltos Vodafone ir Eastbourne pusmaratoniai

≪ Previous: Nidos Asics pusė maratono 2015

$

0

0

Aya Sophia

Kai registravomės Stambulo maratonui (taip netikėtai, kaip ir daugelis dalykų gyvenime nutinka) nebuvo jokių baimių, kad vykstame į islamišką šalį. Tikriausiai tos baimės pas kitus didesnės, kurie tupi savo dėžutėse ir skaito tik propagandines erezijas. Visur tyko pavojai ir iš tiesų baisu, kas dabar darosi visai čia pat. Kartais geriau ir nieko nežinoti, nes tada gali tiesiog mėgautis kelione. Ką ir darėme nuvykę į Turkijos megapolį Stambulą.

Per 13 milijonų gyventojų turintis miestas yra unikalus tuo, kad dalis miesto yra Azijoje, kita dalis Europoje. Pats miestas gyvuoja nuo 7 amžiaus pries mūsų erą. Skamba įspūdingai, tiesa? Miestas pilnas įspūdingos architektūros, įvairių žmonių, nuostabių parkų, murzinų ir prabangių kavinių bei restoranų, nuolat zujančio gyvenimo aplink. Vykom į Turkiją ilgajam savaitgaliui, tad matėm nei daug nei mažai: pagrindinius lankytinus istorinius objektus bei vaizdų 42 kilometrų trasoje.

Stambulo Vodafone maratonas vyko jau 37 kartą. Iš tiesų senas maratonas (pvz. Paryžiaus maratonui bus 40 metų 2016-aisiais), bet buvo daug BET ir galvos pakraipymų.

Prasidėjo viskas nuo maratono Expo, į kurią atvykome ankstų penktadienio rytą. Mažai sportinių stendų, bet daug visokių stendų, kviečiančių paremti Turkijos įvairias organizacijas. Smagiausiai pasišnekėjome su žmonėmis, reklamavusiais kitų šalių maratonus. Taigi po Expo likome su bėgikams dalintomis kuprinėmis, Adidas marškinėliais ir su daug lankstinukų, kurių dauguma buvo parašyti turkiškai.

Parsibeldę iki savo gyvenamos gūžtos Sultanahmed rajone, pamatėme, kad gyvensim visai prie pat maratono finišo. Yahoo! galėsiu parropoti po maratono, jei įveiksiu (tokios baimės lankė, nes likus 6 savaitėms iki maratono nustojau bėgiot dėl problemų su blauzda). Pasivaikščiojom po apylinkes, pavalgėm ir laukėm draugių, atvykstančių iš Lietuvos.

Šeštadienį praleidome daug vaikščiodami, kas buvo itin negerai prieš maratoną (daugiau taip nedarysim), nes vakare gulėjom iškėlę kojas su tvinksinčiom pėdomis ir visu kūnu.

Sekmadienis išaušo netikėtai, t.y. tas ankstyvas žadintuvas skambėjo ir leipė keltis valgyt košę ir įkalt nuo skausmo tabletę. Sukrimtus košę dar valandėlė miego, o tada po kelių ''snooze'' rengėmės aprangas, rišomės prie batų mikroschemas ir ėjom link Shuttle bus, kurie nuo mūsų buvo vos porą žingsnių (super patogioj vietoj gyvenom!). Eilė bėgikų ir daug miesto autobusų, uždarytos gatvės, daug policijos, ir 30 minučių kelionės autobusu iki starto vietos, kuri buvo Azijos dalyje už Bosforo tilto.

Nuvykus iki starto eilinė rutina- pasidėt daiktus (drop off), atsigerti, suvalgyt pirmuosius geliukus, atsistot į eilę prie tualetų, ir pradėt nervuotis (aš tai taip dariau, nes pakeliui prisiminiau, kad nepasiėmiau aspirino ir galvojau man bus ragai ragučiai). Skambėjo visur vedėjų balsai per mikrofonus, vėl viskas turkiškai (c'mon organizatoriai! Maratoną vadinate tarptautiniu, o angliškai tebuvo minimalus lankstinukas). Grūdomės per žmones link tos kelio pusės, kur rikiavosi maratono bėgikai, kitoje kelio pusėje linksminos 10 ir 15km bėgikų būriai.

9 val ryto buvo duotas startas. Pati pradžia įspūdinga - perbėgti Bosforo tiltą, nuo kurio atsiveria nerealūs vaizdai, dėl jų net policininkai pamiršta savo darbą ir darosi selfius. Kadangi paleido 15km ir maratono bėgikus vienu metu, 10km 9:10am, tai buvo tam tikra grūstis ir sukilęs erzelis - daug 15km bėgikų peršokdavo gatvių perskyrimus ir braudavos į maratono pusę, o joje darydavosi selfius, sustodavo grupėmis, ar susikabindavo rankomis per visą gatvę, ir taip trukdė pradėt bėgti. Tikrai pasigedom bėgimo kultūros - bėgdami netikėtai sumąstydavo perbėgti į kitą gatvės pusę neparodydami ženklo rankomis, ar prasinešdavo pro šali beveik atsitrenkdami, buvo tokių, kurie spjaudami net nežiūrėdavo, ar iš paskos kas atbėga (yuk).

Maratono trasa buvo vieno ''rato'', bet tam tikri atstumai buvo kartojami (nubėgi viena kelio puse, grįžti kita). Po 15km finišo trasa ''apsivalė'' ir liko ramybė - bėk, voliokis, eik, niekas tavęs nebestumdys, nes žmonės prasiskirstė. Diena įšilo iki 22 celcijų. Buvo netgi karšta, kai saulė plieskė 24 kilometre tiesiai į veidą. Tikėjaus įdegti.

Kaip pradžioj bijojau pamiršus aspirino tabletes namie, tai paskui baimės visos išgaravo. Bėgau, nejutau jokio skausmo/skausmų, tiesiog buvau nusiteikus, kad tai ilgoji treniruotė ir turiu ją nubėgti, mėgavaus muzika ausinuke (dviem dainomis, kurias vis atsukinėdavau), dairiaus į tuos kelis palaikytojus gatvėse, sekiau tik širdies ritmą, kuris mane nuvylė, todėl vėliau jo nesekiau ir kūriau planus, kaip treniruosiuos žiemą ir ruošiuos kitiems maratonams. Ties 24 kilometru stabtelėjau, nes sakau juk reik sustot. Pristabdžius kojos nelaikė visiškai net paeit kelis žingsnius, kūnas norėjo suklupt - lėtas bėgimas kitaip veikia kūną ir raumenis, pakerta ten, kur dažniausiai nepakerta; tad po 10sekundžių stabtelėjimo nutariau bėgti toliau (nes sustoti skauda), susimojavom su T (jam buvo kažkur 32-as kilometras, o aš tupėjau dar kitoj dešimty). Pirmas rimtas sustojimas buvo 39-ame kilometre. Stojau, nes niekaip tie kilometrai nemažėjo, nuovargis darė savo, karšta buvo, o kūnas jau ėjo šiurpais, norėjau žiauriai rūgščių sulčių (šarmo kūnui, nes tiek rūgščių prisikaupę raumenyse; o ir nuo tų geliukų saldumo jau bloga būna po tiek kilometrų).

Kilometrų ženklas rodė 41 kilometrą ir savanoriai rodė posūkį į kairę. Finišas artėjo. Paskutinis kilometras trenkė du siurprizus, t.y. dvi įkalnes, kur išsitaškė turbūt daugelis. Tikriausiai jau haliucinavau momentu, bet kažkaip užbėgau, mačiau 400m ženklą, žiūrėjau tik kur ta Blue Mosque, nes prie jos finišas buvo. Išgirdau šaukiant T ties finišu ir kirtau finišą. Sustot buvo baisu, nes bijojau smigt žemyn. Ėjau link savanorių, pasiėmiau jų duodamą maišelį, vandenį ir ieškojau kur tie medaliai po paraliais. Duokit man medalį! Toptelėjo, kad tikriausiai jie maišiuke. Akurat! Taigi išsivyniojau medalį iš celofano ir užsidėjau ant kaklo. Done! Buvau laiminga finišavus, jaučiau tik nuvargusią nugarą ir norėjau kilogramo apelsinų.

Stojau į eilę prie ''Massage'' (užrašas angliškas!), bet staiga vienas vyras sako ''Eik iš čia ir eik ten'', sakau ''Masažo reik man'', sako ''Vyrų čia, o ten moterų'' (ženklo nebuvo) ir pamojo moteriškei, kad mane paimtų į masažą. Pirma sykį pasidžiaugiau, kad musulmoniškoj šaly moterys ir vyrai atskiriami - gavau masažą (t.y. paglostymą) be eilės. Susitikom su T, guliaus ant žolės, nes reikėjo ištiesti nugarą ant plokštumos ir iškelt kojas aukščiau širdies lygio. Buvo nerealu! Kaip ir kaskart finišavus! Trečias maratonas (neskaitant poros bėgimų po 50km) mano sąrašiuke ''Did it''.

Kadangi dabartinės atostogos yra planuojamos kartu su bėgimais, tad 'penktadienis-pirmadienis' atostogos valdo mūsų kalendorius. taigi ne tik bėgame, bet turim šiek tiek laiko ''pasižmonėti''.

Aplankėme šį bei tą Sultanahmed rajone, kuriame ir gyvenome, ir viskas buvo prie pat:

Basilica Cisterna

Prie Sofijos soboro (Haga Sofia) esantis architektūrinis paminklas, statytas aprūpinti miestą vandeniu imperatoriaus Justiniano karaliavimo laikais 6 amžiuj prieš mūsų erą (pamenat mokėmės apie tokį dėdę per senovės istorijos pamokas?). Požeminė cisterna yra didžiulė (138 x 64,6 m) ir suskirstyta viduje 336-iomis marmurinėmis kolonomis. Pati cisterna yra apjuosta 3,5 storumo ugniai atsparių plytų siena, kurios yra impregnuotos specialiom medžiagom, kad būtų atsparios vandeniui.

Sofijos soboras

Vienas įspūdingiausių lankytinų objektų Stambule. Buvusi bazilika Bizantijos laikais, osmanų imperijos laikotarpiu- mečete, o Mustafa Atatiurkas pavertė architektūrinį grožį muziejumi, teigdamas, kad pasaulio paveldu reikia dalintis ir visi turi teisę matyti. 

Mėlynoji mečetė Garsusis istorinis statinys, devyniolikmečio Sultono Ahmedo liepimu pastatytas XVII amžiuje. Mečetė vadinama mėlynąja, nes lubos išklotos 20 000 Iznik dizaino mėlynomis plytelėmis. Įeinant į mečetę būtina nusiauti batus, eiti tada, kai nevyksta pamaldos (kurios vyksta 5 kartus per dieną), reikia užsidengti plaukus, vilkėti ilgas kelnes/sijoną (o taip aš buvau apvilkta bobutės sijonu iš kioskelio - dalina tokius begėdėms turistėms, trumpais sijonais). Kol kompanjonai apžiūrinėjo aplinką, aš užsokau aukščiau, kad galėčiau pafotografuoti. Prie manęs prisistatė turkas: ''Labas. Mečetė uždaryta jau.'', ''Labas. Am... '', jis taip ''Tu nebijoks, aš geras vaikinas. Maldų knygas čia pardavinėju. Iš kur esi?'' Aš: '' Okei.. Iš Lietuvos'', tada jis sako: ''A, taip taip lietuvės labai gražios. Tu čia viena ar su vaikinu?'' Aš: ''Taip su vaikinu, jis čia'' ir pasisukau pasižiūrėt, kur ta mano "šaika". Atsisukus pamačiau tolumoje to vaikino, greitai nueinančio nugarą. Ėmė juokas, kaip taip lengva išgąsdinti, pasakius, kad vaikinas čia pat.   Moterys turis atskirą meldimosi kambarėlį. Nuostabaus grožio apipavidalinimas Topkapi pilis Sakoma, tai lankomiausia vieta numeris 2, būtina pamatyti apsilankius Stambule. Didžiausia pilis Stambule, buvusi Otomanų sultonų rezidencija kelis šimtmečius. Dabar tai UNESCO paveldas, saugantis daug musulmoniškųjų relikvijų, istorijos, dvasios, kultūros. Iškart siūloma eiti į haremą, bet mes nėjom ir landžiojome po įvairias parodas ir visur, kur buvo atvertos durys. Fotografuoti nelabai galėjome, apsaugininkai iškart prisistatydavo, saugodami kitų lankytojų ramybę ir eksponatus nuo fotoaparatų blyksčių. Gražūs pastatai ir sodai (kokio gražumo jie būtų pavasarį ar vasarą, o mes buvom juk jau lapkritį).  Įspūdingi vaizdai iš pilies kiemų.  Laukėm eilėj - sakėm pamatysim, ko nematę. Tikrai pamatėm, ko nesam matę, bet nieko įspūdingo. Grand Bazar Ir kaip gi nenueisi į taip visų nupasakotą didįjį turgų, kur pilna vyrų, kur jie bando tave priviliot..pirkti įvairių blizgučių. O taip- ne bobų turgus ten. Vien vyrai pardavėjai, geriantys arbatėles, rūkantys kaljanus ir akimis žybsyntys į turistus. Vieta įspūdinga, bet patyręs Stambulo gatvių, kavinių gyvenimo, nebetiki blizgučiais ir viską vadini kiču. Šiaip baisiai smagu pasivaikščioti, prisižiūrėti dalykų, kurių atrodo neturėtų niekas sugalvoti nusipirkti (bet matyt yra paklausa, yra ir pasiūla) Visko pilna, bet skraidančių kilimų vis tiek nebuvo... Būčiau tikrai pirkus, bilietams sutaupyčiau kitais kartais :) Valgėm, ragavom ir šį bei tą (gerai, kad tarp valgymų maratonas buvo, nes viskas ant šonų būtų nuėję). Kaštainiai. Kiekvienoje gatvėje yra po n kaštainių kepėjų. Kainos ryte dažniausiai būdavo 5 turkiškos liros, per pietus kaina pakildavo iki 7 lirų. Granatų sezonas Turkijoje  buvo įsisiautėjęs, tad kaip gi neprigerti tų vitaminų. Iš tiesų labai rūgštu ir atrodo, kad sugrauš skrandį, bet nieko - atgaiva sielai ir kūnui po maratono. Check! Laukiu omleto (nes angliavandeniai nebelindo), tai fotografuoju vyrukus begeriančius turkiškq arbatą.  Mažulyčiai puodeliai arbatos. Tikrai smagiai ir skaniai geriasi macni stipri juoda arbata. Ypač saulėtą dieną! Vadinamasis Börek. Sluoksniuotos tešlos ir įvairių įdarų skanėstas. Tikriausiai skaniausias maistas iš visa ko ragauto. Baklava ir vsiokie kitokie permirkę saldume skanėstai.  Po maratono žemai atsisėsti ant pagalvėliu buvo iššūkis. Atsisėdus tik ir norėjos apsikamšyti minkštai. Panyrinio sūrio luitas. Hehe kažkas pas mus neatsilaikė sūriams ir griebė visą kilogramą. Ledai paskutinį vakarą. Porcijėlė ir neporcijinė kaina. Blūdijom vakare ir grožėjomis vakariniais vaizdais. Ar grįžtume? Tikriausiai taip, kaip ir visur kitur - juk kelių dienų neužtenka nei kultūrai pažinti, nei pajausti tikrą dvasią. Maratonan gal ir grįžtume po kokių 4 metų - į jubiliejinį maratoną, pažiūrėti, kaip patobulėjo. O keliauti su nuostabia kompanija yra visada smagu, tiesa, V, T, L? :) Kedensim kedus kitoms kelionėms :)

---

Maltos Vodafone ir Eastbourne pusmaratoniai

April 24, 2016, 3:49 am

≫ Next: 2016-ieji. I am BACK 2017-ais.

≪ Previous: Stambulo maratonas 2015

$

0

0

Labai ilgai užtęstas įrašas. Sakyčiau ilgai brandintas, bet būtų netiesa. Tikrai reikia prisiruošimo parašyti, o dažnai jauties neturi, ką rašyti - na nuvažiavau ir bėgau nerašysi.
Bėgdama lėtąjį bėgimą pulsui, prisiminiau, kad neaprašiau Maltos ir Eastbourne žieminių pusmaratonių. Ką bekalbėti apie antrąjį maratoną Paryžiuje, kuris laukia savo eilės būti aprašytas.





Gūdų vasario mėnesį sumąstėm pasišildyti pietuose ir išmovėm ilgajam savaitgaliui į Maltos salą. Mes nekeliaujam kažkaip tik keliauti, mes ten turim prabėgti- šį kartą aš rinkausi pusės maratoną distanciją, nes manęs laukė Paryžiaus maratonas netrukus.
Malta mus pasitiko šiltu oru,teko nusimesti šalin kailinę striukę ir nedrąsiai apsirengti marškinėlius trumpom rankovėm. Akys dar labiau iššoko, kai mūsų apartamentuose nebuvo antklodės, o tik paklodė ir lovatiesė. Galvojau sušalsiu ir sustirsiu į ožio ragą. Pasirodo, naktimis ten vasario mėnesį jau buvo šilta kaip reikiant.

Pirmas įspūdis Maltoje buvo nekoks - smėlis, gelsvumas, visur dulkės, žalumos mažokai, išvažiuojant tas požiūris kažkiek buvo pakitęs - ''ou mai gad vasario mėnesį bėgioti palei jūrą! ir ištisus metus.... palei jūrą ir trumpom rankovėm!''
Pirmąją diena ekspromtu susiorganizavom turistinę kelionę autobusu kitai dienai, vaikščiojom, atsiėmėm numerius. atstovėję viešbučio hole, prisipirkę bananų patraukėm namo. Kitą dieną laukė daug turistavimo - autobusu ir laivu (pasimokėm iš praeitų kartų, kad kojas reikia pataupyti).

Šeštadienis buvo vėjuota, sustirom ilgai sėdėdami autobuse, net ir vaikštant. Vakarinis pasiplaukiojimas laivu ir buvo neką šiltesnis, bet denyje buvo daug užklotų, tai jie labai pagelbėjo!






Pati Malta mane glumino - viskas paprasta, bet neprasta, ir visokių knaipių pilna, bet šalia prabangių restoranėlių su nerealiu vaizdu į Viduržemio jūrą, automobiliai ir seni, ir prabangūs čia pat, ant kiekvieno kampo istoriniai pastatai, o po jais žiūrėk įsikūręs kelių aukštų prekybos centras. Man iš galvos vis neišėjo, kad tai sala, ir nuo vieno krašto gali matyti kitą kraštą, kad norėdamas pabėgti ir pabūti vienas net neturi, kur pabėgti, nes nėra miškų ar didžiulių parkų, nėra ir tokio dalyko, kad išvažiuotum į kokią sodybą kaime pailsėt. Viskas na keistai, bet ta šiluma, kontrastai, žavi ir verta pamatyti, patirti, nubėgti.

Pardavėjas su gitara. Labai smagiai klausėsi ir iškart patraukė dėmesį einant pro šalį.

Tradicinė maltiečių 'kola' ir jos fabrikėlis

 Plotais atrodo taip sausa visur, kad tik kaktusai gali išgyventi.

 Užsukom į amatų kiemelį, kuriame strigo mūsų autobusas.

Tradiciniai vynuogynų laukai ir braškynai. Seilės kilo..

Apsilankėm Golden Sand paplūdimy. Buvo pats pietų metas, tad kirtom išsijuosę. Po to pokaituko pagulėjom šiltam užkampėly prie jūros.

 Labai patiko maltietiška duona, nors šiaip man visa duona patinka...

Pasiruošimas maratonui vyko sparčiu tempu

Lepinamės saldėsiais ... makdonalde :) Turiu pripažinti, man kava ten labai patiko...

Įsigijau marškinėlius, kurie pasako visą esmę...

Nuo Lietuvos nepabėgsi net Maltoje

Maratono/pusmaratonio rytą rikiavomės visi prie autobusų, kurie mus vežė į Mdiną, kur prasidėjo bėgimas. Taigi nuveža, o po to jau tavo bėdos - bėk, eik, ropok, šliaužk, bet niekad nepasiduok!

Bėgimas man nebuvo lengvas, nors didžioji dalis trasos buvo nuokalnė. Juk gi visų svajonė! Bet subėgau nei greitai, nei lėtai. Pirmasis bėgimas po žiemos, tai papildomas lajus ant kūno, mažokai treniruočių ir motyvacijos, sunkūs mėnesiai naujam darbe padarė savo. Palindau po 2 valandomis, bet yra vietos kur tobulėti. oi tikrai yra!

Po finišo krepšiai jau buvo paruošti atsiėmimui.

Po finišo buvo galima prisiragauti nemokamų smoothie, ledų, guminukų ir dar visokių gėrybių. Pusmaratonis yra greita trasa, ir jai reikia truputėlį kitaip ruoštis. Apskritai ... reikia ruoštis bet kokiam atstumui, o ne vykti va bank :) 

 Paskutinės minutės prieš keliavimą į oro uostą. Vakarykštis sūrpyragis, kuris buvo labai gaivus ir kava. Dauuuug kavos!

***********************************************************************************

Po Maltos grįžus, atsigavus susiruošėm į Eastbourne pusmaratonį Anglijos pietuose. 

Pasikvietę į kompaniją Eglę iš My Running Diary sumąstėm prasibėgt ir atidaryt bėgimo sezoną Britanijoj. Iš tiesų, ką aš čia apgaudinėju...bėgom, nes mes nemokėjom nieko už registraciją ir dar buvom apgyvendinti viešbutyje, dar net gavom marškinėlius su savais inicialais, ir dar...vakarienę restorane hehe. Viską apmokėjo T darbovietė, o mum tik reikėjo bėgti. Tai mes ir bėgom!
Oras papuolė puikus (lyginant, kokia vėsuma dabar užpuolė mus paskutinėmis balandžio dienomis).
Trasa buvo ne iš lengvųjų su nemenkai stačiu kalnu 2-3 mylioje. Tikrąja ta žodžio prasme lipau į kalną, galvojau vsio gaištu laiką, kaip pikta buvo. Eglė mane paliko ties juo, nes mat ji treniruojas South Downs kalvose vis, o aš lygumų ožkelė gyvenu Norfolke ir neturiu nė menkiausios kalvelės treniruotėms. Pamačius nuokalnę (juk po įkalnės, visada būna nuokalnė), aš pasivijau Eglę ir šuoliavom kartu iki 10 kilometro. Paskui aš leidausi bėgti greičiau, o Eglė sakė ''neužteko smarvės'' jai išlaikyti greitį su manimi. Tiek kopusi į kalną, vis tiek sugebėjau nubėgti pusmaratonį keliom minutėm greičiau nei Maltos pusmaratonį.

Ir smagus kavageris po to, belaukiant traukinio atgal į Norfolką.

xx

2016-ieji. I am BACK 2017-ais.

March 20, 2017, 1:25 pm

≫ Next: 21km - ne, tai ne maratonas

≪ Previous: Maltos Vodafone ir Eastbourne pusmaratoniai

$

0

0

Sunku patikėti, kad metai praėjo, o aš nebuvau įlindusi į savo tinklaraštį. Nemeluosiu, dalis šio įrašo buvo pradėta rašyti ir aprašinėjau savo antrąjį Payžiaus maratoną. Dabar turėsiu pakeisti daug ką, kai ką ištrinti, nes toks tas gyvenimas :)
Nesileisiu į praeitį, bet prie tinklaraščio nesiliečiau ilgą laiką matyt dėl to, kad jis apima daug daug laikotarpių, emocijų, nuotykių, skonių, įkvėpimo ir lūkesčių. Negalėjau rašyti, nes atrodė turėjau tik ašaras akyse ir nieką galvoje, nes dūšioje buvo skylė, skausmas, ir viltis. Pernai metai buvo skaudūs, nė nebūčiau to susapnavus, bet buvo laikotarpis, kai tenorėjau užmigti ir negalvoti, nejausti skausmo ir nespringti ašarose.
Iš tiesų, šiandien bėgdama namo 7 kilometrus, galvojau, kaip pradėsiu rašyti, ką rašysiu, kokius žodžius rinksiu, ir nukriokiau kelias ašaras (tik kelias, nes pramušė), ir kaip pasakysiu I am back! Su kitokia patirtim, su kitokia užaugusia skūra, su kitokiu humoru, su kitokiu noru tobulėt.

Taigi gal aš bent trumpai papasakosiu, kaip ten buvo su tuo Paryžiaus maratonu, nes šio įrašo tikslas buvo papasakoti tai... Bus istorija apkarpyta, ir papildyta kas buvo po to, ir kur aš dabar esu. Palieku originalų įrašą kabutėse...

''Taigi, 2015-aisiais prabėgusi Paryžiaus maratoną ir pajutusį tą pirmo maratono kaifą, iškart pasiūliau draugėms registruotis kitiems metams į šį maratoną. O jos ėmė ir sutiko. Visos penkios užsirašėm (kaip aš nesiregistruosiu įsiūliusi draugėms, kas kad antrą kartą tą patį...) ir laukėm. Vis buvo toli toli, nors pradėjome rūpintis, kur gyventi, kad arčiau starto ir finišo. Draugės puikiai vykdė ruošimosi planus, guodėmės, juokėmės, kentėm žiemą, visokius šiaip pokyčius gyvenime. Kas ruošės, kam sekės sunkiau, buvo visko. Prakęsti tą tamsų laiką, kai lauke šalta, žvarbu ir tamsu, o tu turi ruoštis maratonui, nėra lengva. Manau ne vienas vis pagalvoja ''Daugiau jokių pavasarinių maratonų!'' Gaunas vėl kitaip. Net nesubėgus dar pavasarinio maratono, žinai, ką veiksi kitų metų pavasarį ir kuriam krašte nori bėgti... O taip, čia tokia kelionių bėgimo manija :)


Kelionė autobusu į Paryžių, su naktiniu keltu iš Doverio ir Calais. Iš tašės traukėm keptą vištą ir šakotį. Juokas juokais, bet tikrų tikriausią naminio kepimo šakotį (jei reikia kontaktų, tai va čia - šakočiai be chemijos, konservantų ir visokių nasty things), apsirūpinom Starbucks kava ir keliavom.

Paryžiuje atsidūrėm ankstų rytą, ir iškart vykome į butą, kurį buvom išsinuomavę per seną gerą draugą AirBnb. Kas lūžo miegot, kas negalėjo visai užmigti po paros nemiegojimo, laukėm kitų keliauninkių atvykstant, valgėm visus carbs'us iš eilės ir ant sofos pasilipusios ir pasistiebusios spoksojom į Eifelio bokšto viršūnę.

Penktadienis pati geriausia diena apsilankyti maratono Expo, atsiimti numerius, pavėpsoti į naujausias bėgimo rūbų ir batų kolekcijas, pasimatuoti Hoka Hoka batus ir vis dar jų neprisijaukinti (kas kartą matuojuos, kai galiu, ir na nelimpa man jie: siauri, keisti, bet patogūs).

Didžiulė siena su visais užsiregistravusiųjų vardais (kurių net 57 000!), ir surask savo pavardę kad gudras!

Pagaliau kažkas normalesnio racione po visų chalvų, bananų...

Prieš

Mes fainos! Vat!

Deja, po 18km aš sustojusi prie draugės apsižliumbiau. Bėgau maratoną, tam kad nubėgti. Pasiduot norėjau n kartų, spaudė dešinę pusę, nors šiaip ''pompų'' bėgdama negaunu, bet nuo gauto streso prieš maratoną, buvau išsibalansavusi nežmoniškai. Bėgau, pasilabindavau su prabėgančiais lietuviais, galiausiai mane pasivijo lietuvis bėgikas, su kuriuo pakrizendami bėgom kartu, stodavom maitinėlėse pavalgyti ir pagerti, ir vis tiek sakiau bėgsiu, nepasiduosiu, nes sumokėjau, tai medalį ir marškinėlius turiu pasiimti. Kaip gi kitaip! ''

Finišavom tada, viskas buvo gerai, traumų nepatyriau, nubėgau per 4h ir kažkiek. Lyg 4:30h. Visiškas atsipūtimas buvo, nesimėgavau dėl asmeninių rūpesčių. Sunku ir beaprašinėti, kas buvo ir dabar visiškai kitokiomis akimis atgalios žiūriu.  Tad let's move on!

Prieš Paryžiaus maratoną 2016-ais įsigijau lengvesnius batelius - Asics Noosa Tri 10. Iki maratono su jais buvo prabėgta nelabai daug, tad rizikavau išnešdama juos į maratono trasą. Bet batai pasiteisino nesvietiškai - labai patenkinta ir nebegaliu žiūrėti į senuosius sunkiuosius asics kayano ir nike pegasus. Rimtai. Kaifavau nuo kayano ir pegasus, bet apsiavusi lengvesnius batelius yra visai kas kita. Noosa batai patys gražiausi iš Asics'ų!

Po mėnesio gegužės 1d aš su drauge Egle (ta pačia iš Eastbourne pusmaratonio) bėgau Three Fort challenge - bekelio maratono distanciją (na kažkur 47km) su 1 km sukilimu. Buvo sunku, smagu, ir įveikėm per 5valandas. Ui patiko pačiam paskutiniam kilometre išsitaškyti nuokalnėj. Na labai man patinka žemyn bėgti, nors traumų tikimybė didžiulė, ypač pavargusiomis kojomis.


Dar 2016-ais dalyvavau Norwich Run 10km bėime rugpjūčio mėnesį. Sunku buvo bėgti man labai, galvojau nualpsiu, bet spėju tam įtakos turėjo karštis ir stresas. Po to tą dieną buvo nubėgta papildomai 17km, tad fainas išsitaškymas.

Spalio mėnesį susikroviau tašiuką ir su drauge Sigita išmovėm į Amsterdamą bėgti kas maratoną, o kas pusmaratonį. Susipažinom su savo VIP Run gvardija, fainais žmogiukais, tad trumpas savaitgalis buvo nuostabus. Nemėgiamas žodis yra deja, bet deja po šio savaitgalio virto gyvenimas aukštyn kojom, matyt ant maratono palinkėjimų sienos užrašyti žodžiai buvo pranašiški. Buvo daug nežmoniško streso, naktų, kai norėjau miegoti ilgai ilgai ir prabusti, kai bus šviesa tunelio gale, kai nebebus skausmo, kai kažkas suims už pečių ir pakratys tave ir pasakys ''Viskas bus gerai, pamatysi, išgyvensi'', kai saulė švies, o tu tikėsi, kad taip ir bus. Tuo metu buvo šlapia, pilka, niūru, liūdna, skaudu, teko visiškai pasijusti suaugusiu žmogumi, o nebe vaiku, nes netekau artimo žmogaus.
Nemeluosiu, dienas leidau spoksodama į lubas, skaitydama, kuo ilgiau miegodama, leisdavau muziką ausinuke kuo garsiau ir kilnodavau svorius, kalbėdavaus su treneriu Evaldu iš Didysis Grifas (Kaune, Donelaičio g.), gerdavau daug kavos, norėjau išsipasakti tą patį per tą patį šimtui milijonų žmonių, norėjau sulaukt palaikymo (ir sulaukiau!), norėjau tiesiog negalvoti... Galvojos, labai daug, analizavos, kūrės situacijos, apimdavo kaltė, nežinia, netikrumas, mirties baimė, panika (jei tik kas neatsiliepdavo ar neatrašydavo sms), apetiko stoka arba persivalgymas.
Iš tikro dar dalis viso to yra likę, nes kol rašau dabar, tai ir jaučiu širdies dažnis sutankėja.

Ką dariau? Kaip ir minėjau klykiau, akimis lubas tapetavau, valgiau ir nevalgiau, šnkėjau ir tylėjau, sportavau ir trypiau Kleboniškio miško takus (pirmą kartą taip smagiai lakiojau prie minusinės temperatūros, bet kaifavau mišku, kūriau planus, kūriau sau teigiamas mintis), nes sakiau nesustosiu, negaliu sustoti dėl visokių nelaimių ir patirčių. Iš pasiutimo, iš to velniuko viduje, kuris skatina tobulėti, eiti pirmyn. Ai, dar porą savaičių gulėjau ir žiūrėjau ''Big Bang Theory" ir juokiaus. Taigi būna dienų kaip tyčia! Bet kiek sutikau gėrio pakeliui, ir gražių akimirkų, ir žmonių!

Lapkritį pradėjau bėgiot daug nuosekliau iš pasiutimo, tą darau iki šiol. Taigi I AM BACK!!! Pradėsiu dalintis savo patirtimi, teisinga ar neteisinga, savo pamokomis, receptais, kelionėmis, mintimis. Nes tai blogas sau, draugui, kasdienybei!

P.S. Noriu padėkoti visiems, kurie vis atrasdavo Keistai Paprastą, dalinotės išbandytų receptų nuotraukomis Facebooke, draugytėms, kurios visad skatino toliau rašyti, dalintis, Mamukui, kuri net nustojo tikrinti, ar yra naujų įrašų (surprise now!), bėgikui V, kuris paliko labai gražių komentarų ir paspardė sėdimąją man, kad vėl rašyčiau, draugams iš VIP Run, kurie yra superiniai (Marius, Rima, Kristina!).

P.S.S. I am BACK!

21km - ne, tai ne maratonas

April 4, 2017, 1:29 pm

≫ Next: Brighton maratonas 2017

≪ Previous: 2016-ieji. I am BACK 2017-ais.

$

0

0

Daug minčių ir idėjų, kuom dalintis ir pasidalinti, bet sunku ir sudėlioti nuosekliai. Ne tik mintis, bet ir bėgimą nutariau nuosekliai dėlioti šiais metais. Apskritai paskelbiau sau šiuos metus - tobulėjimo, stiprėjimo ir augimo metais: ne tik bėgime, bet ir darbe, dvasioje, požiūryje, na gerai, gerai, ir raumenyje. Šypt. Kodėl? O kodėl gi ne? Tik pirmyn!
Taigi nuo pernai rudens aktyviai leidžiu rytus. Mėginau bėgioti prieš darbą, bet šis veiksmas man nepatiko: pulsas kyla, kūnas nepabudęs, ir jaučiuosi lyg slunkė bandydama nebrūžinti batų per asfaltą. Tad likau prie seno gero išbandyto būdo - bėgioti vakare. O rytus leidžiu stiprindama kūną sporto salėje, į kurią grįžau po nemenkos pertraukos (pertraukos nuo sporto nebuvo, bet tiesiog tik bėgiodavau, ir kartkatėm darydavau pratimus, ar tempimus; prieš tai vesdavau kettlebell klases Londone, bet vėliau panorau daugiau bėgioti).
Nuo ko aš gi viską pradėjau. O buvo taip: bėgiot aš bėgiojau, bet nesilaikiau plano ruošiantis maratonams, kurių kišenėje turiu 6. Nutariau, kad gal jau laikas pažiūrėt, kas išeis, jei pasilaikysiu kokio plano. Tad pasirinkau Sankausko planą pažengusiems ir įšokau į ruošą nuo 8-os savaitės (tiek buvo likę laiko iki pirmo sezono maratono). Planas atodo taip:

Laikytis pavyko iki kovo mėnesio, nes po to į planą įsiterpė suplanuoti pusmaratoniai. Didžiausias sunkumas man buvo ir tebėra, ir žinau, kur dar dirbti ir dirbti, tai specifinės maratono treniruotės - tempo treniruotės maratono tempu. Tikriausiai niekad nepamėgsiu bėgimo, kur reikia dėti pastangas, kur širdis lipa per gerklę, ir vos atgauni kvapą, bet ir tokias treniruotes atlaikydavau. Nebenueidavau į bėgimo klubo treniruotes, nes nebesutapdavo mano tempo treniruočių grafikas su jų, o keisti vietomis kažką plane nenorėjau, nes abejojau savo žiniomis, ką su kuo keisti, kad nepakenkti sau, kad paskirstyti tolygiai treniruotes per savaitę ir panašiai.
Bėgimas buvo bėgimu, atlaksčiau ratais kvadratais visą žiemą, visą darganą, kelius iš darbo link namų žinau įvairiausius - jei iki namų tik 4km, tai aš žinau net ir tuos, kuriais bėgant namo, susukdavau ir 15km. Žiema buvo dėkinga, sulijau kokį kartą net, bet labai pamėgau bėgimą tamsoje. Dabar pratinuosi bėgiot šviesoje, nes kažkodėl labai keistas jausmas.
Bėgiojau vakarais, o 7 ryto aš trypčiodavau ant laiptelių treniruoklio sporto salėje. Kelis mėnesius sekiau Bret Contreras programą, kuri akcentuoja didelį dėmesį apatinei kūno sričiai - dubens srities raumenynas, korpusas, kojos.

Žiauriai plati tema apie kūno stiprinimo būtinumą bėgikams, ir ne tik, nelabai plėsiuos. Pati jaučiau skausmą/tempimą dešinėj klubo pusėj, tarsi būtų nubrozdintas dubens kaulas (na tas toks atsikišęs dubens kauliukas, kurį netyčia gali trinktelt tai į kokį kampą, ar aukštesnio stalo kraštą), skausmas ypač suaktyvėdavo pasėdėjus autobuse sukryžiavus kojas. Tada eiti būdavo kančia, tempdavo tą vietą, ant šono miegot nėjo, nes maudė. Dažniausiai, kai atsiranda skausmas kažkur, problemos reikia ieškoti priešingame raumenyje ar net kūno pusėje. Bandžiau gūglinti įvairius paveikslėlius ir ieškoti kame bėdos, ką reikia stiprinti ir kas tas priešingas raumuo, kuris gali būti nusilpęs ir dėl to ''įsijungia' tam nepritaikytas raumuo. Sunkiai sekėsi rasti kažką, nes paveiksliukai toje vietoje rodydavo tiesiog ..kaulą. Taigi, nutariau, kad programa man bus kaip tik, nes bėgikų apskritai silpna vieta būna dubens sritis, mažai aktyvuoti sėdmenų raumenys, sutrumpėję hip flexor, nusilpus nugara. Tokios silpnos zonos - tai laiko klausimas, kad prasidės traumos, skausmai.

Aktyviai ir dabar stiprinu šias zonas, daug dėmesio joms skiriu kaitaliodama pratimus. Šiuo metu pakeičiau treniruotes iš svorių kilnojimo į kūno svorio intensyvias treniruotes, atliekant pratimus intervalais. Ko tik neprisigalvoju! 

Tai sportinau sportinau ir kovas atėjo ir mano suplanuotos mini išvykos į Kembridžą ir Londoną artėjo. Pirmasis metų pusmaratonis vyko Kembridže kovo 5 dieną. Vykau be didesnių tikslų, o tiesiog save patikrinti, kokia gi ta mano formą. Buvo žiauriai šalta (5 šilumos) ir lijo visą laiką. Pastirus ir sušalusiom kojom startavau, akis nuo lietaus saugojo kepurės snapelis, ir bėgau. Nesinešiau geliukų, nestojau prie vandens punktų, kažkaip taip tiesiog bėgau. Nepatiko siauri prabėgimai ir daug zig zag, per šalta buvo kaifuoti bėgimu ir dairytis po naujas vietas, tad tiesiog laukiau paskutinio kilometro. Pamačius laikrodį ir skaičiukus, pasileidau kiek tik kojos neša ir finišavau per 1h45min. Apsiašarojau iš laimės ir nuovargio, nes iki tol geriausias mano laikas buvo pasiektas Nidoje 1h54min. Neblogai! Motyvacija nepamušta, tad galima atsikvėpti, PB padarytas, ruošiamės toliau. 

Artėjo kitas North London Vitality bėgimas, ir ten bėgau su draugyte. Oras buvo ir vėsus, ir palynojo, bet buvo čiut šilčiau nei prieš savaitę Kembridže. Nebespaudžiau, nes buvo kalniukų nemažai, kojos šiek tiek dar buvo pavargusios po Kembridžo pusmaratonio. Prasibėgau per 1h55min nesidraskydama ir nesusidraskydama. Fainas finišas Wembley stadione, labai mieli marškinėliai, dar smagiau kad ir draugytė gerai prasibėgo. Po to kava, plepesiai ir pusdienio poilsis prieš naują savaitę. 

Kovo 19d vėl atsidūriau Londone Salomon Richmond pusmaratonyje. Netikėtai sutikti bičiuliai, su kuriais bėgom Alpėse, bėgom Londono parkuose ir po šiai dienai esam pakvaišę dėl bėgimo, pavertė vėjuotą vėsią diena visai smagia švente. Bėgosi sunkokai, trasa lygi, bėgta žinomais takais, ir nubėgta per 1h57min nesidraskant vėl. 

Pusmaratoniai atlikti, pratermozyti ilgabėgiai pagal planą, kurių turėjo būti keli, tad netoli namų radus 20-ies mylių bėgimą, užsiregistruoju. Turi būti krūvio mažinimo laikotarpis, bet reik ilgabėgio nors tu ką. Nevisai protinga, bet Brightone aš nesiekiu pagerinti savo asmeninį PB (kuris šiuo metu yra 3h56min Vilniaus maratone). Brightono maratonas man bus ilga treniruotė prieš laukiamą gegužės startą, apie kurį papasakosiu kituose įrašuose. Intrigos gi reikia :) Planų yra, crazy tikrai, bet kodėl gi ne? 

Taperio savaitė einasi lengvai, rytinis sportas, lengvi prasibėgimai (nors kaip tyčia pulsas kyla, bet spėju šiltėjantis oras prideda tviksnių), baltymai, o paskui angliavandenių protinga užkrova (grikiai, avižos, bulvės, saldžios bulvės... ir nemeluosiu, bet ir šokoladas... juk dirbu šokolado kompanijoj, aplink vien šokoladas... #runningonshocolate grotžymė puikiai tinka man :))

P.S. dalyvausiu medicininiam tyrime prieš Brightono maratoną, tad pačiai smalsu, kaip ten kas. Apie tai po Brightono maratono kitame įraše.

Brighton maratonas 2017

April 15, 2017, 1:00 pm

≫ Next: Transvulcania maratonas 2017

≪ Previous: 21km - ne, tai ne maratonas

$

0

0

Į Brighton maratoną užsiregistravau visai netikėtai, kai jie pasiūlė papildomų vietų rudens gale. Pavasariui reikėjo kažko, reikėjo kažko laukti, reikėjo stimulo judėt pirmyn. Užsiregistravau ir pamiršau, bėgiojau, sportavau ir galiausiai atėjo ta balandžio diena, kada išsiruošiau į Brightoną, kuriame nesu buvus (esu buvus tuose kraštuose, jie nuostabūs, tiek kalvų, tiek sukilimo! - nebeina žiūrėt į nieką ne bėgikės akimis).
Brightone atsidūriau ankstyvą šeštadienio rytą, tad turėjau laiko iššižiojus žavėtis miestu, pasibastyti po maratono mugę, kol sulaukiau draugių ir vėl tada trise bastėmės po mugę.
Kai vis renginio organizatoriai siųsdavo naujienlaiškius, aš juos permesdavau akimis. Vienam naujienlaiškį buvo 70proc. nuolaida 2XU tamprėm, tai negalėjau nenusipirkti, o ir produktas pasiteisno. Kitam naujienališky į akis įkrito siūlymas sudalyvauti Brightono universiteto širdies studijoje, kurios metu tiriamas tropomino kiekis maratonininkų kraujyje. Tropominas - miokardo infarkto rodiklis, bet nesiplėsiu per daug, negąsdinsiu. Taigi belaukdama draugių nuėjau pas medikus priduot kraujo, užpildyt duomenų apie pastarosios savaitės treniruotes, atsakyt į kitus klausimus. Pasirinkau dalyvauti prieš ir po vienkartiniame tyrime. Buvo galima rinktis prieš ir tris kartus po (iškart po maratono, 3h po maratono ir 6h po maratono), bet aš tiek laiko nebuvau Brightone, tad sutrumpinta versija man tiko. Bac ir viskas.

Oras buvo nuostabus, spėjau įdegti veidą ir kaklą, vandens išgėriau du litrus, prisipirkau High5 produkcijos, prisiragavau po kelioliką sykių visokių batonėlių (tikriausiai jau matė, kad mes vis aplink zujam ir ragaujam viską iš eilės, bet vat čia jie draugiški, niekas nieko nesako! :))

Atsiimdama numerį stojau prie 4 valandų langelio, nes tikėjausi, kad bėgsiu greičiau nei įprastai, bet tikrai nesiplėšysiu, tad turėčiau tilpti į keturias valandas.

Maratono mugė pajūryje. Kažkas fantastiško! Oras nuostabus, žmonės guli paplūdimy (ant akmenų, bet tai kas...), muzika plyšauja, ant scenos šneka įdomūs žmonės (pvz. žmogus, kuris bėgs 766 maratoną rytoj), guli ir galvoji, kad va tokie dalykai, dėl kurių verta gyventi ir bėgioti)

 Paruošiamieji organizaciniai darbai.

Prieš startą pakalbėjo vedėjai kažką, ir paleido ''Sweet Caroline'' dainą, ir visa minia dainavom karaoke. Žinokit, kažkas fantastiško! Taškiaus!

Mugės metu apsižiūrėjus kokius geliukus dalins ir juos išragavus (galėjai ragauti prisilašindamas į puodelį, kiek tik nori), kas kiek kilometrų nusprendžiau savų SIS neimti, nes jie tokie griozdiški, ir nenorėjau po keturis rankose neštis, o su diržu man labai labai nepatinka bėgt. Pasiėmiau į maratoną tik du geliukus, vieną izotoninį, kitą su kofeinu paskutiniam ''valgymui''. Na, jei prireiktų, ar bent psichologiškai turėt. Taip pat bėgau su telefonu kišenėje ant rankos, kad po bėgimo susirast drauges greičiau galėčiau. 

Draugė Eglė iš ''My 5000km running diary'' facebooke prasmuko su manimi į mano spalvos gardelį (iš tikro gražiai paprašėm numerių spalvas betikrinančio vyruko ''bet aš su drauuuuge noriu''), ir slinkom iki pat priekio. Duotas startas ir per klykiančias palaikančiųjų minias pradėjom bėgt. Oras jautės bus nedėkingas ir rizikingas (iš vakaro būnant pas medikus jie sakė, kad kiekvienas temperatūros laipsnis virš 12C padidina medikams darbo 15procentų, žodžiu nespėja suktis). 

Paspaudus starto mygtuką laikrodyje, nusukau ekraną žemyn ir nutariau, kad šiandien aš į laikrodį nežiūrėsiu ir nesiparinsiu. Tikslas - finišuoti. Žinoma, ir prasideda pasakos begalo galvoje: 

- oplia startas! Eglė šalia bėga, gerai, blemba ji stipri, kalnuose treniruojas.

- reikia gerai nubėgti; 

- bet ne negali išsitaškyt, kai dar laukia tiek startų šiemet; 

- bet blin gėda prieš kitus; 

- nu blin kas per gėda, sau bėgi, o ne kažkam kitam; 

- kaiii žiauru būtų šūdinai subėgt, tiek bėgiojus ir prasitreniravus visą žiemą, paaiškėtų, kad nafik čia tiek treniruotis;

- juk svarbu dalyvaut, o ne laimėt;

- laimėt net nepretenduoju, noriu laimėt prieš save.

- vajez jau pavargau, šiiiilta, nudegsiu pečius ir būsiu kaip sodininkė;

- ou je vanduo! blemba puodeliai, apsipyliau daugiau, nei išgėriau.

- ėė tu, vyrioke, nesispajudyk ant kitų! aha į šoną spjauni, bijai, kad vėjas ant paties užneš!

- geliukai! yeah! nuuu žinoma, dalina pačius šlykčiausius, citrusinius.... lyg indų ploviklį valgyt... bet ką jau darysi...

- oi kaip pavydžiu, kurie čia gyvena, ir gali treniruotis su tokiais vaizdais, kaip jiem faina! ouuuuč įkalnė... yes, nepadusau! 

- jetus karšta...

- man jau geliuko reikia..davai suvalgau, bus lengviau kišenėj..

- o ne! sijono šortai raitojas į viršų ir liaškos jau trinas. 

- vanduo! siurbiam! pilan ant galvos! auč kliuvo ir nutrintom liaškom. peršti!!

- hmm o kas ten buvo? ko tie žmonės priliečia medikų rankas prabėgdami? aaaa medikai išsivazelinavę stovi ir taip dalina vazeliną! ha cool! ai nereik man to vazelino, skausmo kentėjimo lygį kelsim, svarbu neužsipilt vandens.

- vanduo! geriam! pilam! auč pamiršau, kad perštės... too late!

- eina sau karšta... 

- nu sibo do... kada galas? 

- kaip gražu čia! kiek mūsų daug!

- hmmm kaip ji keistai kojas dėlioja ir blin greičiau bėga... ko tik nebūna matyt... 

- vanduo! geliukai! griebiam daugiau, kad paskui nereiktų žvejot! oplia! trys yra! je kišam į kišenę!

- hmm Eglė atsiliko, tikiuos viskas jai gerai...

- koncentruokis į muziką..

- o va lauksiu vis, kada laikrodis suvibruos... vibruok, durniau greičiau...!

- yay 18 mylios ženklas anoj pusėj, tuoj tuoj.. beliko 3 mylios iki jo man po šimts...

- bėėėėk tik, nedrįsk sustot. Kad jis prieky sustojęs eina, nestokit kojos, neklausykit smegenų, nestokit!

- nualpsiu gal dėl kaščio? jetus, o jei nepajusiu, kad man dehidratacija ir jau blogai ir nugriūsiu..? bet gal pajusiu?

- fju nesustojau, pralenkiau tą beeinantį vyruką

- ou mai gad kiek vaikų dalina guminukus. bliūdais! vauu šita šeimyna nereali, sėdi staliuką išsinešę ir geria šampaną! 10 ryto! va čia tai jie moka švęst gyvenimą... totally chilled..

- kažin bus tarpas koks be palaikančiųjų... jau 19 mylių nebuvo tuščios vietos be palaikymo minios... kažkas nerealaus!

- šūds.. juk maratonas 26 mylios, o ne 20.... tai tas 18mylios ženklas juk nieko nepadeda... o velnias apsiskaičiavau.. na nieko bėgam toliau!

- yes! 20 mylių nubėgta.. čia jau ''siena'' turi būti, bet lyg gerai jaučiuos... bet dabar man jau azartas ima skuost, ir nu gal pavyks į geresnį laiką tilpt nei keturios dvim keturios... 

- nesustok! o vanduo! pristojam, išgeriam, apsipilam, nusiplaunam rankas, atšaldom sprandą... auč peršti šlaunis..

- nebedaug liko nebedaug... 

- yay jau Brighton Pier matau...ir kam Eglė vakar sakė, kad kai pamatai Pier ir bėgi, tai jis neartėja visai... akurat! neartėja!

- neartėja! aaaaa... 

- kelėnas, koks keistas jausmas kelyje... girnelė nukrito gal? negirdėjau per muziką, kaip pamečiau girnelę.. nes toks jausmas, kad jos nėra... 

- yay Pier artėja.. nebetoli, skuosk.. didink greitį, tikrai nelūši paskutiniam kilometre!

-vibruoja kem antras kilometras!

- tu gali! valio!!! oba rodo 4 h! 

- viskas... stok!!! stabdyk Suunto!

- kiiieeeeekkk??? 3h49min???? 

- dabar jau verk!

Ir apsiašarojau iš tos laimės, ir kad baigės viskas, tuo metu mane prigavo medikas (nes ant numerio turėjau raudoną tašką, taip visi dalyvaujantys tyrime pažymėti buvom, kad medikam lengviau atfiltruoti mus būtų), klausinėja, kaip sekės, kaip aš, o aš ašaroju ir verkiu, ir griebiu visus skanėstus, ką duoda, kraunu į maišelį, o medikas mane lydi į medikų palapinę (bijojo, kad pabėgsiu... bet kur ten pabėgsi, kad sustojęs patampi savotišku krypuojančiu pingvinu). Medikų palapinėje daug išgriuvusių ant neštuvų gulinčių jau. Vargšiukai. Kraujas priduotas, einu žvejot vandens, laukt draugių ir būt išsišiepusia iki ausų, nes netikėtai pasidariau PB! 

Kai pamačiau skaičiukus laikrodžio ekrane, iškart pagalvojau, kad man to jau nebegana, noriu 3:30. Tad watch this space kaip sakoma :) 

Brighton maratono organizatoriai išsiuntinėjo laiškus, kad apgailestauja, kad tiek kritusių, alpusių dėl karščio buvo; minėta buvo, kad trūko vandens, kad buvo vanduo specialiai perkamas ir pristatomas į stoteles, kuriose trūko. To aš nesu pastebėjus nei vienam maratone kažkaip, nei šitam (aišku puodeliai nėra idealu, bet kas nori tas ir šiknoj sliekų randa). Aš buvau didelėje euforijoje po šio maratono ir dedu didžiulį pliusą, nes jis man žiauriai patiko ir tikai rekomenduoju. 

Transvulcania maratonas 2017

May 19, 2017, 11:39 am

≫ Next: Kaunas. Kernavė - Vilnius bėgte 2017

≪ Previous: Brighton maratonas 2017

$

0

0

Kol dar ispaniškų atstogų įdegis kartu su oda nenusilupęs, ir kol visi įspūdžiai yra tokie tikri tikri ir jaukūs, reikia pamėginti sudėlioti mintis ir papasakoti apie ką tik buvusias nuostabiausias atostogas. O viskas prasidėjo registracija į Transvulcania maratoną La Palma saloje (Kanarai!!).



Skrydis ir gyvenamoji vieta susiorganizuota vilkint pižamą ir žiūrint ištisai kalėdinius filmus dar gruodžio mėnesį, apsiklojus šiltais apklotais ir susijungus visas įmanomas kalėdines lemputes per kalėdų atostogas. Mėnesiai ėjo, ir atėjo gegužė ir ilgai laukta kelionė, nesitikint absoliučiai nieko. Žinojau bėgsiu maratoną kalnuose, bus kopimo ir įkalnių, žinojau, kad namų darbai absoliučiai neatlikti, nes gyvenu plokštesnėj nei plokščioj vietoj (vietiniams taip neatrodo), žinojau, kad esu kažką panašaus bėgus per Transalpine bėgimą ir 50km vyniojus vos ne 10 valandų. Vykau tiesiog būti, bėgti, pailsėti, atitrūkti, pasišildyt saulėj, nes realiai ramių atostogų neturėjus ilgai.
Ankstyvas rytas po 2 valandų miego (nes prieš tai ryte buvo sporto salė ir bėgtakis, tada darbas, tada kelionė į Londoną, daiktų persikrovimas, nusnūdimas ir oro uostan) ir mes su drauge jau Gatwicke siurbiam kavą. Man tai savotiška tradicija, įsiveisus nuo labai seniai, kad praėjus oro uosto apsaugą ramiai prisėst, išgert kavos ir pasimėgaut kelionių atmosfera.


Nusileidus La Palmoj, mus pasitiko taip išsiilgta šiluma ir šiokia tokia saulė. Įsikūrus apartamentuose (kitaip nepavadinsi, kai vaizdas pro langą į jūrą!), pradėjom savo fantastišką savaitę Kanaruose.
Kelios trumpos bėgimo treniruotės, daug kavos iš miniatiūrinių puodelių, visokio maisto bandymai (būta ir skanaus, ir tokio, po kurio kolos reikėjo gerti), tik mūsų nerealiausiai komandai suprantami juokai, beveik skendimai baseine (ačiū Sigita, kad man neleidai nuskęsti ir prisižvengėm iki ašarų per gelbėjimo operaciją), pusryčiai balkone, ankstyvi rytai, mėginimai šnekėt ispaniškai arba ženklais (ne, jie nesupranta angliškai arba labai gabiai apsimeta, kad nešneka), bėgimo ir nebėgimo istorijos, bangų purslai, nueiti kilometrai, vakarojimai, pokalbiai, motyvacija, draugystė, rūpestis... Vardinčiau ir vardinčiau, bet taikliausiai pasakė viena draugė ''Žiauriai smagiai jūsų kompanija atrodė, net pavydu kaip jaukiai visi''. Tiesiog tobulas vibe! Ir mes beveik visi atvykom į La Palmą bėgti, su savais tikslais, su savu istorijų ir patirčių bagažu. Tad išaušus bėgimų dienos rytui, visi stovėjom startuose. Kas sau, savu laiku, su savu susikaupimu.

Aš pradėjau maratoną El Pilar, kuris buvo 1.4km aukštyje. Sušalau į ožio ragą 2.5h laukdama starto, ir tik pradėjus bėgti pamačiau, kad mano abiejų rankų pirštai yra mėlyni, grynų gryniausiai mėlyni pirštų galiukai. Išbalansavo ramybę, nes turėjau bėgdama stebėt savo būklę, ir pirštai skaudžiai ''atitirpinėjo''.

Pirmi 5 km buvo paprastu keliu, nieko ypatingo, nei nuokalnė, nei įkalnė, tiesiog puikus apšilimas bėgant rūke. Na tada ir prasidėjo: prieš akis pradėjo dygti įkalnės, o tai reiškė, kad kaip robotukai pradėsim ne per greičiausią ir sekinantį kopimą. Užkopi, pabėgi porą metrų ir žiūrėk vėl kopt. Man tikrai atrodė, kad galo įkalnėms nebus, ir kad aš nepamatysiu išsvajotos aukščiausios viršukalnės Los Muchachos vardu. Beveik pagalvojimas ir išsipildė, nes beropojant į dviejų kilometrų kalną, pradėjo retėti ir gilėti mano kvėpavimas. Aiškiai suvokiau, kad tam įtakos turėjo nepakankamas treniruotumas, bet visa tai vyko tik 8-am kilometre, kai treniruodamasi bėgiodavau tikrai daug daugiau nei 8km. Tik 8-am! Man iškart prabėgo mintis, kad aš negaliu pasiduoti, nes tai ne mano būdui, plius nesu nei išsekus, nei bėdos su skrandžiu, nei dar kas, tik tiesiog kažkas ne taip.
Sugalvojau, kad nėra ko laukti ir krapštau lauk geliuką iš kuprinės ir išgėriau druskos tabletę. Betraukiant geliuką iš kuprinės, išsinėrė kuprinės dirželiai, o stoti nenorėjau, tad teko kaišioti dirželius kaip papuola, kol kopėm vis į ikalnes. Beje, niekad nesu turėjus tokio gero jausmo po geliuko ar maisto bėgimuose, bet kaip pramušė, tai pramušė, pradėjau vėl spalvas matyti ir susinormalizavo kvėpavimas, gavau tarsi antrą kvėpavimą (net nejauku pasakyt, kad tas kvėpavimas buvo reikalingas jau 8-am kilometre).

Staiga mane prisivijo viena mergina ir užklausė, ar tik ne ji mane Instagrame seka. Išsižiojau iš netikėtumo, bet buvo smagu persimesti keliais žodžiais ir sužinoti, kad ji bėgo pusmaratonį metai prieš, šiemet bėga maratoną. Šūktelėjau, kad kitais metais bėgsim ultrą ir aš ją palikau. Ko tik nenutinka 2 kilometrų aukštyje :)

Kalnai, smėlis, akmenys, kopimas, uolos, kitų bėgikų besimaskatuojančios lazdos, dulkės, žiauriai statūs šlaitai palei siaurus takelius, staigūs posūkiai, gigantiški kankorėžiai ant tako, slystančios kojos, nuolatinis budrumas, nuolatinis skysčių gėrimas ir skaičiavimas kilometrų iki artimiausios maitinėlės. Antroje maitinėlėje mėginau užkąsti sumuštiniu, bet spjoviau viską lauk, nes pabijojau, kad balta duona sureaguos skrandy ir teks kur nors apsikabint pušį, tad užkandus meliono ir arbūzo, prigėrus kokakolos (o taip, laisvė papūgoms! kola buvo vartojama absoliučiai be kaltės jausmo!) teko kopti į labai statų kalną, vos nenusiversti, kai slystelėjo koja, bet kelionė buvo tęsiama. Tuo metu tikslas kaip ir daugeliui buvo pasiekti kuo greičiau Los Muchachos kalną. Buvo momentas, kai nebetikėjau, kad pasieksiu tą kalną iki 5 valandos vakaro cut-off, nes kilometrai slinko laaaabai lėtai, tas kopimas lėtino viską, ir tik pamažu sekino.
Buvo ir šilta ir šalta, pakeliui sutikdavai pavienius ispanus, klykiančius vamos! chica vamos!, tekdavo klausyti grupelėm bėgančių ispanų tarškėjimus, bandyti juos pralenkti, arba praleisti, kad dingtų jie iš akiračio. Gamtos vaizdai užbūrė širdį, daug kas stojo fotografuoti ir fotografuotis, tiesiog žmonės šventė bėgimą. Bet poco a poco artėjo Los Muchachos kalnas su didele maitinėle, su galingu džiaugsmu, kad po šio kalno prasidės vos ne 3km nuolydis per 18 kilometrų. Pavargusioms kojoms aišku džiaugsmo tai nesuteikė, bet finišu jau kvepėjo.

Pasiekus Los Muchachos nutariau apsilankyti pas nykštukus, nes gėriau daug, vartojau druską, nors gamta kaip nešaukė taip ir nešaukė. Maitinėlėj prigėriau kolos, prisipildžiau gertuves vėl ne vandeniu, o koka kola, prisėdau ramiai suvalgyt arbūzo, susipažinau su kažkokia mergina, pasidalinom keliais žodžiais, palinkėjom viena kitai sėkmės, ir nedelsus pradėjau vėl bėgt, nes ilgas prisėdimas reiškia staigų raumenų atvėsimą, ir tada prasijudint būna žymiai sunkiau. Taigi buvo likę virš 17 km žemyn. Laimės pilni batai, bet kur buvus kur nebuvus prieš akis išniro didžiulė pakalnė ir dar didesnis kalnas. Mano reakcija buvo garsi ''for fox sake!!!!!'', už manęs buvęs anglakalbis man labai pritarė. Buvom išdurti vidury baltos dienos ir net ne kartą, nes tokių kalniukų mūsų išsvajotoj pakalnėj buvo berods trys. Na bet kai kolos turi, tai ko daugiau reikia. Bėgi, kopi ir vis labiau užuodi finišą (aš tikriausiai tris kartus haliucinavau, kad girdžiu finišo muziką). Paskutinė maitinėlė, greitas kolos užpylimas į varikliuką, berods kažką užkandau, pasipildžiau gertuves kola ir prasidėjo smagumynas - aštrūs ir smulkūs ir dideli akmenys, ir visas toks takas vos ne iki finišo). Turėjau labai stebėt kelią, ir šokinėti ant didesnių akmenų (įsivaizduojant kad tarp jų yra krokodilai ir nevalia koją dėti ant mažesnių akmenų), kojų pirštai labai skaudžiai rėmėsi į batus, bet reikėjo tai iškęsti, nes juk no pain no gain (aha, draugė sakė, kad aš psichė. Gerąja prasme tikiuos, Vita :)) Man labai rūpėjo finišuoti ir greičiau nusigauti iki Ultra bėgimo finišo ir pasitikti mūsų ultra vyrukus, tad paskutiniai kilometrai neprailgo, kad ir buvo skaudūs.


Pagaliau finišas, į kurį jaučiaus įskrendanti. Kai sustojau, norėjau ir verkti ir juoktis, ir su savim hi5 daryti, ir gerti, ir valgyti ir ką nors apkabinti ir džiaugtis, kad tai įveikiau. Finišavau per 7val35min. Nežinau, ar tai gerai ar blogai. Sako gerai subėgau, tad tuom ir tikėsiu. O kas svarbiausia ir fainiausia, kad parbėgus, tu jau galvoji, kad va čia tai kažko pradžia! Noriu dar! Eina sau buvo faina!




















Šiuo bėgimu nesiekiau nieko (apart įsikalto laiko, kad reiktų subėgti per 7val. Visiškai nepagrįsta.), bet pasiekiau daug. Išsigrynino nemažai dalykų, buvo krūvos emocijų, išsivalė baimės, o svarbiausia, kad tiesiog tu grįžti jau kitu žmogumi: geresniu, tvirtesniu, atradusiu ir suradusiu, išsikrovusiu ir pasikrovusiu, su kitokiu požiūriu ir suvokimu, su dar didesne pagarba sau ir kitam, su dėkingumu, su troškimu pažinti dar daugiau, su viltimi, su žavesiu akyse ir dar didesne kibirkštėle daryti, tai kas tave veža, skatina, tobulina, moko, leidžia patirti.













Ar rekomenduoju bėgti kalnuose? Oh hell yeah! Sunku, bet reikia tik labai norėti, įdėti darbo, tikėti, ir nešiukšlinti gamtoje (buvo primėtyta geliukų popieriukų pakeliui).




















(čia ne plaukuotos kojos, o purvai, dulkės ir prakaitas)

Kaunas. Kernavė - Vilnius bėgte 2017

June 26, 2017, 7:37 am

≫ Next: Nauji įspūdžiai

≪ Previous: Transvulcania maratonas 2017

$

0

0

Kaskart prabėgus kokiuose bėgimuose atrodo įspūdžių kalnais, praeina kiek laiko susigula viskas ir atrodo, nebelieka, ką pasakoti. Gerai, kad tik atrodo, nes su kiekvienu bėgimu gaunu neįkainojamos patirties, emocijų ir įspūdžių.

Nelabai jau atsimenu, kada užsiregistravau Kauno maratonui, bet tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Norėjau pagaliau prabėgti savo gimtajame mieste dar pakankamai naują ir šviežią bėgimą, ir pasižymėti savo sąrašiuke 'check' (o sąrašiuko net neturiu...).
Grįžusi po Transvulkanijos bekelės maratono iš tikrųjų labai jau skeptiškai nusiteikus laukiau asfaltinio bėgimo: nebenorėjau bėgti mieste gatvėmis, nes supratau, kad vis tik neveltui jaučiau didžiulę trauką bekelei - ten noriu būti, ten noriu bėgti, ten noriu tobulėti ir tuom gyventi. Slaptomis dar buvo minčių, kad gal Kaune PB siekti ir gal net prabėgti tokiam laikui, su kuriuo papulčiau į Londono maratoną be loterijos. Bet nuostabus BOOM ir ekspromtu užsiregistravau Vilnius-Kernavė ultra bėgimui. O taip! Užsiregistravau, o tada pagalvojau ir pašikaliojau į batą. Iš tikro labiau spirgėjau nei pergyvenau dėl tokių savo planų, juk pusiau žinojau, kur einu, ir kas laukia (o laukė maratonas sekmadienį, o po penkių dienų - net 82 kilometrai bekelės). Beliko nusipirkt naują lėktuvo bilietą ir pergromuliuot Kauno maratono planus, bei sukandus dantis padirbėt su draugeliu greičiu ant bėgimo takelio Kauno maratonui.


Taigi Kaune planas buvo bėgti, prižiūrint savo širdies pulsą ir nesidraskyti (neužsirūgštinti raumenų). Startas duotas jau bepliaupiant lietui. Nauja patirtis - bėgti maratoną lietuje - visus 21 kilometrą. Tada prasidėjo 'smagioji' dalis, kai pusmaratonininkai baigė savo distanciją ir maratonininkai liko vieni mūšio lauke. Iš tikro buvo labai nesmagu, nes bėgi apniurusiom gatvėm į Šančius, palaikymo nulis, šokinėji per balas, mašinos važiuoja ir žiūri į tave bėgantį, kaip į paklydusią avį. Smagiau buvo bėgti Nemuno pakrante ir artėti link miesto, kai jau pradėjo kvepėti finišu. Bėgosi pakankamai stabiliai, nepatyriau jokių emocijų ekstremumų, nepatyriau vadinamosios 'sienos'; gal kiek tiesiog nusibodo bėgti, nes nusibodo, o ir kojos sunkėjo su vis kiekvienu kilometru nuo to lėtoko bėgimo. Likus tikriausiai mažiau nei kilometrui iki finišo geras spurtas kojose atsirado pamačius Jį: atsirado ir energijos, ir šypsena veide ir neberūpėjo pramirkę rūbai, sunkumas kojose, tiesiog finišan lėkiau kaip ant sparnų. Žiauriai fainas jausmas!

Kitą dieną teko truputį pasijausti pingvinuku, perštėjo kojas ir jautėsi šiluma raumenyse. Turėjau visas 5 dienas atsigauti ir maksimaliai atsistatyti, nes manęs laukė smagumėlis- visi 82 kilometrai. Nei tiek bėgus, nei svajojus šiemet tiek bėgti (Vilnius-Kernavė mano planuose buvo 2018-ais metais, bet planuok, o kažkas juoksis, tai teks perplanuot ir juoktis kartu :)), susirinkau šmutkes ir šiaušiau išsišiepus į ultrą.


Nežinojau, ko tikėtis, ko bijoti. Tikriausiai aš labiausiai bijau nuobodumo bebėgant. Pradeda atsibosti ir viskas sulėtėja: laikas nebeina, kilometrai sustoja. Šitas dalykas man sunku ilgabėgiuose, bet kartu man tai dalykas, kurį mėgstu nugalėti. perlipti save ir nepasiduoti. Išties mane skatino tas nežinojimas ir smalsumas ''o kas gi būna po tų 49 kilometrų?'' (esu bėgus-kopus 49km Transalpine varžybose, tad tai ir buvo mano ilgiausias bėgimas, kadanors bėgtas), kokios savijautos tikėtis, tuo labiau kai būsiu 5 dienos po maratono, kaip reaguos galva, ar sukils emocijos (pyktis, nervukas koks, ar ožys, kad vsio! metu! nebebėgu!).Žiauriai tas skatina, nes labai įdomu save taip mėginti, bandyti neatrastus lobius savy, nugalėti save ir emocijas, sukontroliuoti tai, ką gali sukontroliuoti.
Kernavėn nusigavom autobusiukais, kuriais rūpinosi organizatoriai. Būsena buvo sunkoka dėl iš vakaro pravaikščiotų kilometrų Vilniuje Kultūros naktyse ir itin minimalaus miego, bet jau buvo per vėlu miegoti, teko kauptis dienos iššūkiui.
Startas vėlvo 10 minučių. Bėgosi lengvai, į pirmą kalniuką sumąsčiau užbėgt: visai patiko, aišku, per gerklę širdis lipo lauk, bet pradžia tokia ir būna - mėgini pagauti ritmą, įsivažiuoti, apšilti, įšilti, ir apsigyventi mintyse, kad šiandien, brangioji, bus daug kilometrų ir naujų patirčių. Bėgom, ėjom, ko tik nebuvo. Žiauriausia dalis buvo uodai ir bimbalai, kurie puolė ir kando, erzino, vertė mus šokinėti ir daužyti savo plikas kūno dalis, mėginant nubaidyti tuos gyvius. Laimei, kažkurioje maitinėlėje gavom purškalų ir jais išsipurškėm, tad kokią valandą uodų fronte buvo ramybė.


Maitinėlėse valgiau sūrius šiaudelius, gėriau vandenį ir kolą. Bėgant vartojau druskos tabletes kas valandą (berods), valgiau geliukus ir visokius javinius batonėlius iš kišenės. Diena buvo ne per karšta ir daug turėjom pavėsio, tad išsekimo nuo šilumos ar karščio nelabai jautės. Pakeliui pasitaikė ir upelių, kurie padėjo atsigaivinti. Buvo ir sunku ir lengva: ėjosi lengvai, bėgosi sunkiau. Sunkiai rinkosi ir kilometrai iki maitinėlių (bent taip atrodė), nes atstumai atrodė tokie dideli, paklydom kokius 7 kartus dėl nuimtų ar nelabai logiškų žymėjimų (papildomi 3 kilometrai jahuu!) ir galiausiai atėjo mintis, kad nusiimam, nes nebespėsim laiku į paskutinę maitinėlę. Spėjom! Primaitino, prigirdė mus ir išsispyrėm lauk bėgt Vilniaus link paskutine tiesiąja link finišo. Man užėjo antras kvėpavimas, nes priešpaskutinėj maitinėlėj įkaliau ibuprofeno tabletę, kad nuimtų nemalonius pojūčius pėdose ir kulkšnyse, ir kaip kalė, taip kalė, atrodė galiu bėgt ir bėgt. Žiauriai keistas jausmas, bet taip verta bėgt tiek kilometrų ir pajust tą antro kvėpavimo bangą. Kažkas surrealaus!
Nauja patirtis buvo bėgti su kažkuom. Visą kelią su manim bėgo JIS. Be galo be krašto esu DĖKINGA už visą palaikymą, už buvimą kartu, už tą šilumą savo 'partner in crime'! Tai kai pasimatymas gavos su 85 kilometrais ir 12 valandų, ką? Ui kartosim!

Nebebėgčiau Kernavė-Vilnius kaip ir Kauno maratono antrą kartą. Prabėgau - užtenka, yra daug neišbėgiotų trasų, kuriose verta pabuvoti. Didelis ačiū savanoriams ir organizatoriams už gerą nuotaiką ir galimybę prasinešti lietuviškai laukais, gyvenvietėm, pakvėpuoti nupjautos žolės kvapais, pamatyti nematytas vietas, patirti nepatirtą!

Nauji įspūdžiai

October 7, 2017, 6:02 am

≫ Next: Transgrancanaria 2020

≪ Previous: Kaunas. Kernavė - Vilnius bėgte 2017

$

0

0

Geri keli mėnesiai tylos ir prisiminimų apie vasarą. Po įdomios vasaros su Kernavės bėgimu, sumažėjo noras draskytis ir kuo daugiau maratonų bėgt. Gal tiesiog buvo daug, per daug, ir pasilikau bėgioti tiesiog sau. Net ir nebėgiojau, taip pat bėgau daug ant takelio, nors už lango buvo vasara. Susimaišė jausmai, pojūčiai, ieškot mėginau kažko naujo, kartais tiesiog ledus valgiau ir nieko nedariau. Norėjau bėgti varžbose vėl, bet po kernavės bėgimo nebesinorėjos dalyvaut mažiukam renginy - vis tik masiškesni sukuria didesnę šventę.

Vasaros trumpas atostogoas (4 dienos!) Lietuvoje praleidau aktyviai. Thai masažas, pasiūlytas skrydis oro tunely, Daddy was a Milkman koncertas ir prasidėjo kitas laukimas kelionės į Šveicariją. 

Bet pirmiau, kaip bėgikei ir sporto salės lankytojai Thai masažas buvo kažkas wow - skaudus, nemalonus tarpais, bet nerealiai relaksuojantis, traškėjo stuburas, skaudėjo kojų raumenis, bet po valandos masažo jaučiaus lyg numetus keliolika kilogramų. 

Po to keliavom pasiskraidyti į oro tunelį prie Ozo. Laisvalaikio dovanos padovanojo skrydį man nemokamai, bet nusipirkau skrydį dar vienam žmogui - dviese juk smagiau! Mus pasitiko malonus kolektyvas, apmokė kaip elgtis, ką daryti ir apsirengę kosmonauto uniformomis ir šalmais išėjom skraidyti. Dukart po minutę truko skrydis, tad nespėjo prailgti. Iš tikro net per trumpai! Bet tikriausiai reikia daugiau praktikos, kad galėtum skraidyti ore, nes tai labai veikia nugaros raumenis. Tikrai jautės nuovargis po dviejų minučių, net mašiną praėjom užsvaigusiom galvom :)   

Vasara ėjo į pabaigą, liūdnoka darės, kad nesitreniravau užsirašytam rudens ultrai, bet nenorėjau bėgti lygios ultros, kas kad ir kaimo vieškeliukais, ir pievom. Norėjau kalnų, bet gyvenu lygiausioj Anglijos grafystėj hehe. Tad bėgiojau sau, sportavau sau ir ruošiausi metų kelionei į Šveicariją. Ši kelionė ir įpuolė į akiratį birželio mėnesį - užsiregistravau savanoriauti Kalnų dviračių varžybose Swiss Epic Perskindol. Ką daryti reikėjo? Nusipirkti lėktuvo bilietus, o apgyvendinimu, maitinimu, Odlo apranga, kelionės išlaidomis Šveicarijoje pasirūpino organizatoriai. 

Nežinojau, ko tikėtis, kas ten būna, tik žinojau, kad dirbsiu starto komandoje. Vykom trys lietuviai, ir visi skirtingai dirbome: kas dirbom starte ar finiše, kas mynė 340km per trasas nuiminėdamas trasos žymėjimus, ar lydėdami paskutiniuosius dvirtatininkus. 

Pirmąsias dienas praleidome Grachen miestelyje. Apmiręs miestelis, nes buvome ne vasaros sezono metu, o ir per anksti slidinėjimo sezonui. Bet vaizdai kur pasisukti - atimantys žadą. 

Iki Grachen keliavome per kalnus iš St. Niklaus miestelio (gudručiai trumpinom kelią, nėjom asfaltu, bet kaip kalnų mylėtojai kopėm, leidomės, bridom per ganyklas ir nerealiausius šlaitus).

Ilgai bristi per pievas nereikia, ar kopti kalnais, kad suvoktum, kaip nuobodu yra asfaltas. Kalnai yra sunku, bekelė yra sunku, bet gamtos vaizdai atperka viską - apsiseilėji nuo pirmų kadrų, kuriuos padaro akys.

Pirmąjį vakarą sudalyvavom Ultra tour Monte Rosa uždarymo ir apdovanojimų vakare, nes finišas buvo Grachen miestelyje. Fantastiška matyti tiek 'trail žvėrelių' aplink ir netgi įsimesti Monte Rosa trail į savąjį sąrašiuką gal netgi kitiems metams.

 Tokie vaizdai pro balkono langą yra normalus dalykas vietiniams, o mums buvo akimirkos, kai bijojai mirksėt, kad nepraleistum nė akimirkos tokio grožio...

Pirmąją dieną dirbau ant kalno, kėlėmės keltuvais, šalom, bet ir nudegiau veidelį kaip dar nebuvau nudegus. Oda luposi storu sluoksniu vėliau, ir visą savaitę jaučiaus kaip pabaisiukas. 

 

Ką reikėjo dirbti? Statėm tvoras, tiesėm reklaminius plakatus ir stoviniuodavom nieko neveikdami. Truputį judėjimo trūko galvojant apie tuos, kurie visą dieną mynė per gražiausius kalnus ir pakalnes žymėdami ar nužymėdami trasą su rėmėjų elektriniais MTB. 

Pati išmėginau MTB pirmą sykį, tai ko norėti jau iškart į kalnus lėkti. Buvo nerealiai faina pasivažinėt po miestelį elektriniu dviračiu, kas man nauja buvo, o šveicaram tai įprastinis dviratis.

Taip pagrindinio rėmėjo sunkvežimis išsilankstydavo į sceną.

Kaip gi be jaukių kavinukių ir kavos kelionėse

Antrasis aplankytas miestelis buvo Leukerbad, kuriame praleidome lietingas vėsias dienas, mirkome balose, bet spėjau ir įterpti pakopinėjimą kalnais, kai turėjau laisvą popietė, iki kol grįš pirmieji dviratininkai. 

Miestelis įsikūręs tarp uolų, besižvalgant į visas puses matai uolas, miškus, ir kai lyja lietus - skaičiuoji krioklius, besipilančius nuo uolų. Jauku, tuštoka, nes ne sezonas, bet be galo gražu. Tų mažų miestelių jaukumas ir gamtos apsuptis toliau leido mum mėgautis 'stress-free' atostogomis, bendrauti su naujais pažįstamais, juoktis, ragauti vietinį vyną, valgyti, kaip atletam naminį vetinį maistą, gerti kavos kiek norim, coca-colos irgi, bei šveicarų mėgiamos Rivelos (visi įspėdavo, kad tam gazuotam gėrime yra pieno!). 

Leukerbad miestelis ir nerealus stadionas iš kelių šimtų metrų aukščio.

Kai vynuogynų ant kiekvienos į saulę atsisukusios kalvos, tai ir vyną jie geria ir prieš 12 val ir po 12val.. Tiesiog bet kada!

Rytų magija - pamatyti, kaip per naktį uolos pasidengė baltomis sniego kepurėlėmis, ir svajoti, kokie ledo rūmai yra ant tų kalvų...

 Trečioji mūsų stotelė buvo garsusis Zermatt kurortas, kuriame neleidžiamas automobilių eismas, tad ir mūsų Eurocar autobusiukus pasitikinėjimo policijos elektromobiliai.

Zermatt pirmąją popietę pagaliau pamatėm savo kieme garsųjį Matterhorn kalną. Vaizdai magiški, darbavomės ir gėrėjomės, gėrėm kavą ir svajojom, valgėm restorane, plojom dviratininkams, miegojom Swiss Youth hostelyje, kuriame buvo apgyvendinta dalis Swiss Epic dalyvių. 

Nerealu buvo paskutinį vakarą, kai tiek dalyviai, tiek organizatoriai ir savanoriai sukviesti buvom į didžiulę stalais nuklotą salę, klausėm Swiss Epic savininko kalbas, plojom, kai buvo paskelbta, kad Swiss Epic Perskindol vairą perima Ironman ženklas po savo sparneliu, kėlėm taures už nerealias atostogas, patirtį ir kikenom, kad kitais metais vėl grįšim 'stress-free' atostogų.

Bėgimo buvo tik keli km kalnuose, t.y. į pakalnę, kai skubėjau grįšti į darbo vietą, po savo kopinėjimo po šlaitus. Bet ruduo ir žiema suplanuota treniruotėms, tad po truputį, su ups ir downs bėgte į naujus iššūkius ir nuotykius. 

Nelaimėjau laimingo bilieto į Londono maratoną, tai nujaučiu, kad bėgsiu dar kartą Brighton maratone, kuris man laaaaabai patiko. Tad bus veiklos neužtrūnyti ir neapkerpėti. O dabar reik užsiregistruot kažkur prasibėgt, kad būtų, ką į blogą vėl parašyti :)

---

Transgrancanaria 2020

August 22, 2020, 3:53 am

≫ Next: Tor Des Geants TOR 30 2019

≪ Previous: Nauji įspūdžiai

$

0

0

Nelabai pamenu, kaip užsiregistravome į Transgrancanaria bėgimą, nes visad sakėm, kad per žeimą ruoštis kovo mėnesio bėgimams, yra per daug sunku. Pasakėm eilinį sykį, ir užsiregistravom matyt. Ir dar padovanojom keliones tėvams, kad pamatytų, kuo mes gyvenam ir kaip tai atrodo iš arti. Juk kiek gali baisėtis, kad tiek ir tiek bėgom, ar dar liepti nustot bėgioti.

Transgrancanariai pradėjau ruoštis sausio gale, nes buvo  „šūds riek pradėt bėgiot“, užsirašėm į sporto klubą, nes įgriso darbas-namai rutina ir tie patys keliukai trinami bebėgiojant. Nuosekliai judėjom, bėgiojom, vidinė motyvacija tai dingdavo, tai ne. Mintis, kad laukia 65km per kalnus truputį šikną spardė, bet kažkuriuo momentu apleido jėgos bedaryt ką nors, tad sporto klubas buvo draugas išsitaškymui. Likus trims savaitėms iki bėgimo, bedarant pratimą sporto klube kažkas pokštelėjo nugaroj ir surietė mane vietoj – atsitiest atsitiesiau, bet bijojau žengt žingsnį, nes gal nebepaeisiu. To sutreškėjimo viduj ilgai nepamiršiu. Kažkaip parėjau namo, miegot nėjo nei ant nugaros, pilvo o tik kažkaip persikreipus ant šonų. Galėjau mintį dviratį darban, bet ėjau persikreipus ir atkišus užpakalį, atsistot atsisėst galėjau tik įsiremdama į stalą ar kėdę. Savaitę prasikankinus ir situacijai blogėjant, ieškojau kur besikreipt, nes čia nevyksta niekas greitai. Susiradau netoli namų chiropraktiką. Nuėjus turėjau prisipažint, kad čia biškį ėėė manęs toks bėgimukas laukia, kuriam jau vilčių pati nededu, kad įveiksiu, o jis primetęs, kad liko pusantros savaitės sakė bėgsiu. Oh yeah man, paeit negaliu, atsisėst negaliu, galvoju, kad man klubo kaulai nuo stuburo atlūžę bet joaaa per kalnus nubėgsiu po savaitės. Gavau akupunktūros adatų ir laiką kitam kartui po dviejų dienų. Ir ką po dviejų dienų jau vaikščiojau su nebeatkištu užpakaliu ir tiesiau save laikydama, apie bėgimą nė galvos nebuvo, nes skausmas toks nueidavo iki kulnų, jei tik pamėgindavau. Mintyse mačiau Transgrancanaria finišą ir kaip aš pareinu pėškom į jį likus minutei iki laiko limito. Toks buvo dabar tikslas.

Pasifotkinam prie Roque Nublo, taip patermozinant bėgt toliau, nes nemažai laukia

Atostogaut išvažiavau beveik nejusdama skausmų, tik skaudėjo sėdėt sukryžiavus kojas, atjungdavo nugaros apačią ir gėlimo skausmas pereidavo per kojas. Bet tik išlipi iš lėktuvo kitam pasaulio krašte, pamiršti visokius šūdus. Literally.

Apsigyvenom Maspalomas rajone, sausa, nykoka, geltona nuo smėlio visur (savaitė prieš Grancanarijoj buvo smėlio audros, dar prieš tai dideli gaisrai), bet šiltas oras, dienos ir naktys šiltos. Ko daugiau norėt. Gerai, kad nuvykom šiek tiek anksčiau, nes mūsų kūneliams šiluma buvo nemažas išsūkis atvykus iš prailginto rudens-pavasario kokteilio. Kelio dienos adaptacijos, pasivaikščiojimų, pakvėpavimo Atlanto oru, šiek tiek pagirgždinus smėlį tarp dantų, padrybsojimo ir konkretaus pailsėjimo, ir mes ruošėmės savo startams.

Prasibėgom su Aurelijum ketvirtadienio rytą – pirmas bėgimas man po nebėgdienių ir nugaros traumos, kojos dėliojos labai puikiai, aišku pulsas buvo kosmosiškas, bet nelabai jau šiuo atveju kreipiau į jį dėmesio.

Penktadienio vakarą vykom į Las Palmas palydėt visus lietuvaičius į 128km kelionę per salą, palinkėjom sėkmės ir teko skubėt namo, numigt porą valandų, kad 5.30 ryto sėdėčiau autobuse į startą.

Rytas buvo šaltas ir buvo žiauriai nemalonu laukti 1.5valandos stoviniuojant ir sėdint ant cemento. Paskui teko ieškotis tualetų – šiuo atveju gerai būti moterim, nes trailo bėgimuose moterų tualetuose nėra eilių. 9 ryto nuskambėjo Grancanarijos mišių muzika (taip vadinom jų dainas, visiškai tokias neužvedančias) ir mus paleido į 65km kelionę per pusę salos, į kelionę į Maspalomas.

Tik pradėjus bėgt, teko apsukt ratuką ir įsiliet į ultrininkų gretas. Prasidėjo įkalnės ir man pakirto blauzdas. Galvojau na, jei jau dabar šakutės, tai kas toliau. Mąsčiau, kad gal nepatinko kojos, kad bėgu su blauzdinėm, nes su jom nebėgioju, bet greit blauzdos apsiprato ir jokių bėdų visiškai nebuvo. Išsilanksčiau lazdas, nes visi juom puolė naudotis (nors lyg buvo negalima pirmus kelis kilometrus) ir prasidėjo nesibaigiantis kopimas tai vorele, tai apsilenkiant kažką. Prajudėjus tris kilometrus sutikau Moniką (ji buvo startavus iš vakaro ir jau buvo per naktį sujudėjus 68km), besėdinčią ant akmens ir berods kratančią smėlį iš bato, spėjau paklaust, kaip ji, o ji atsakė „Man tai viskas gerai“, tai nujudėjau galvodama, o tai kam iš išbėgusių lietuvaičių nėra gerai? Neramu buvo, ir vis progai pasitaikius išsitraukdavau telefoną pasitikrint apps‘e kaip kam sekas.

Ties 10km apsisprendžiau, kad finišuosiu, nes jaučiausi žiauriai gerai: kūnas, savijauta, mindset. Galvojau, kad greičiau reik krūmą arba kaktusą susirast, nes gamta šaukė jau nuo starto pradžios, skysčių prigėrus. Kaip tik bėgom visokiais keliukais, tarp milžininškų agavų ir kitokių kaktusų ir augalų. Į kilometrus nekreipiau dėmesio, laikas neprailgo, bijojau, kad tiesiog nebūtų to momento, kai viskas nusibos, nes taip dažnai būna. Taip pribėgom ir pirmą maitinėlę, kuri buvo 11.4km nuo starto – joje pamačiau, kad yra virtų bulvių. Jos taip gerai ėjo su kola! Deja, daugiau virtų bulvių su lupenom niekur nebuvo.

Kiekvienoje maitinėlėje pasipildydavau gertuves vandeniu ir Maurten gėrimu (1 pakelis į dvi gertuves, nešiausi 6 – kiekvienai maitinėlei po vieną). Vartojau visokius geliukus, kokius namie turėjom nepasibaigusio galiojimo. TGC expo nusipirkom naujų ekologiškų 226ers geliukų žiauriai skanių skonių (melionas, braškės, mango) ir PowerBar juodųjų serbentų su kofeinu, tai juos taupiau galui, kai norėsis kažko skanaus ir reikės kofeino. Maitinėlėse griebdavau apelsinus, kolą, jų kažkokį izotoninį gėrimą, ir vandens. Kažkuriuo momentu griebiau saują riešutų, bet teko išspjaut – man pasirodė jie pasenę.

Diena buvo be galo karšta, kepino taip, kad per visą dieną išgėriau apie 6litrus vandens, n puodelių kolos, izotoninio, nė karto nenorėjau į tualetą, druską aplipo visą kūną, taip pat ir dulkės puikiai lipo prie suprakaituotų kojų ir rankų. Buvom bėgantys murziukai.

Kadangi lazdas naudojau pirmą kartą bėgime, tai po 20km pradėjau jau jausti nemenkai pasekmes – pakirto rankytes ir nugaros apačią. Bus tau! Bet lazdos yra gėris, nes man pirmą sykį panaudojusiai lazdas, imsiu jas būtinai ir į kitus bėgimus, kur daug lipimo aukštyn – belenkaip padėjo, net jei ir pakirto visus galus ir teko mokytis visokių triukų bebėgant.

Sulipom į tarpinę stotelę į Roque Nublo, mus rankiniu būdų nuskenavo savanoris ir laukė nubėgimas žemyn ir toliau kopimas leidimasis, kopimas leidimasis. Pasaka be galo, bet protas visiškai ramiai reagavo šį kartą į tuos sukilimus – lipi ir tiek, leidies bėgom, vėl lipi, vėl bėgi.

Pasiekus maratono starto vietą Garanon (nubėgus 22.1km) buvo pagrindinė maitinėlė, kurioje ilsėjosi ultramaratonininkai, jie galėjo pasikeisti švariais rūbais, pasikeis batus, pavalgyt karšto maisto, pasimasažuot kojas. Čia SIgita startavo maratoną ryte, et neturėjau minčių, kad pasivysiu aš ją. Aplinka buvo nereali – pušynas, masė žmonių, grynas oras. Apsidairiau ar nesutiksiu lietuvaičių, pritūpiau pailsinti nugarą, paklausiau savanorio, ar nereikia atsiskenuoti niekur (atsakymas buvo ne į temą, nes manęs nesuprato), nebepamenu, ką suvalgiau – berods apelsiną ir gėriau daug šilto sultinio. Prisipildžiau lauke vandens, Maurten ir išbėgau, nes nemačiau niekur mūsiškių, nors patikrinus mačiau, kad Aurelijus ir Monika jau visai nebetoliese kažkur turi būti.

Išbėgus prasidėjo pakalnė. Nesinorėjo tikėt, kad jau visi kalnai baigės, bet pamačius, kad priešaky bėgantis ispanas susilanksto lazdas, taip padariau ir aš, nes vadinas bus pakalnės. Įsikabinau aš į tą ispaną ir bėgau dviejų trijų metrų atstumu. Stengiaus palaikyt atstumą, kad staiga jis nesustotų ir nelieptų atsiknisti, bet man jo greitis bėgant žemyn buvo labai super, pati būčiau žymiai lėčiau ir atsargiau judėjus. Aišku pirmas kilometras džiaugsmo, kad pakalnė, ir aš jau skridau ant pilvo į priekį keliuku žemyn. Nesupratau, kas nutiko, pajaučiau skausmą rankoj ir kojoj, bet pirma mintis „nu šūdas subraižiau naujas lazdas“. Staiga pašokau, kad niekas nepamatytų, nes na gėda juk. Žiūriu nuzulinau gerai per šortus kairę šlaunį ir prasikitau kairį dilbį ir jau susidarė kraujo pūslė. Apsivaliau, dulkes nudulkinau nuo savęs, leidau kraujui nudžiūt, nes nieko baisiai nenutiko. Bėgt ėjo, tad toliau vijausi 

savo pacer‘į.

Nuotaika buvo super, kojos nešė ir gerai, gėriau, geliukus ir druskos tabletes vartojau nuosekliai. Ir jau pradėjau laukti, kurgi čia tas 30km bėgimo startas Hierbahuerto, jau matyt pradėjo per smegenis trenkti kilometrų ženklai – liko55km, liko 45km, liko 40km, liko 35km. Norėjos jau pamatyti tą 30km ženkliuką, nes tada jau reikš, kad liko mažiau nei pusė.

Kai bėgi, tai ir pribėgi. Pribėgau aš tą smagią Hierbahuerto maitinėlę, kur Vita startavo 30Km bėgime. Smagiai susidaužėm delnais su vedėju, kuris skaitė visų įbėgančių vardus, pasipildžiau vandens atsargas, Maurten, sukirtau apelsiną, prigėriau kolos, šilto sultinio ir ilgai neužgaišu. Juk jau nedaug liko! Laukė daug bėgimo žemyn, su daug aštrių ir baisių leidimųsi akmenimis, kur reikia koncentracijos ir tvirtų kulkšnių, nes gali taip nusibaldielinti žemyn, kad net neatpažintų tavęs, jei nusiristum. Vaizdai jau nebebuvo tokie gražūs, o ir jau saulė ritosi vakarop. Susirašiau su šeimyna, kad Vita jau namie, ką kad paimtų atvežt į finišą ir kad parašysiu, kai būsiu priešpaskutinėj maitinėlėj, kai bus likę 4km iki finišo.

Pradėjau trauktis savo skaniuosius geliukus 226er ir skanaut – ir tai buvo WTF, kaip šlykštu, kad do šūdas čia per geliukai! Rimtai! Jokio ten mango ar meliono aš nejaučiau, dar buvo kažkokių gumuliukų (bet ne taip šlykščiai, kaip Maurten geliukai snargliukai). Buvo tikrai neskanu. PowerBar blackberry su kofeinu labai pasiteisino – rūgštoki, nepersaldūs ir ne lipnūs.

Kita maitinėlė nusimatė Ayagaures. Ją pasiekus atradau marcipaninių saldainių, pagriebiau jų porą, pasipildžiau vandens (tiksliau papildė, nes mums neleisdavo liesti kranelių dažniausiai) ir išjudėjau į nemenką, bet fainą įkalnę per visą kalnyno šlaitą. Vaizdai neapsakomi, saulė jau beveik leidosi, matėsi apdegę plotai, bet tuo pačiu apstu buvo atsigaunančios gamtos požymių. Po ilgo kilimo aukštyn, reikėjo tiek pat leistis žemyn. Zig zagais varėm žemyn ir jautės skubėjimas tarp dalyvių, nes artėjo išdžiūvusios upės vaga ten kažkur apačioje ir artėjanti sutamsa. Nusileidus gražia nuokalne, prasidėjo nelabai maloni tarp bambukų einanti upės vaga, kurioje nebuvo vandens, bet reikėjo judėti akmenimis. Kojos jau buvo belekaip skaudžios – padai jautrūs nuo dienos nuotykių, pirštai nekentė manęs nuo vis įspyrimo į kokius akmenis, kulkšnys jau ir leido apie save žinot, kad nebenarink tu mūsų ką, keturgalviai raumenys jautės lyg šunų sudraskyti. Tiesiog nebėjo bėgt per skausmą, o dar akmenimis. Teko išsitraukti lempą ant galvos ir raudoną lemputę prisisegti pie kuprinės. Bandžiau bėgti, o skausmas varžė judesius, žinojau, kad ne trauminiai skausmai, o tiesiog nuo dienos neįprasto krūvio, tai sukandus dantis, įkvėpus iškvėpus ir sakiau sau ‚bėk tik, kelk skausmo pakentimo lygį, bėk‘. Ir bėgau, kiek galėjau, nes vis taip gali greičiau pasiekti finišą. O jis kaip neartėjo taip neartėjo. Tiesiog matės vis, kad judi tarp kalnų, jokios šiesos tunelio gale nesimato, o kaip matai kalnų šešėlius taip tematai. Vis grupelės vyrukų pralenkdavo, vis kažkur kažkas užkliūdavo ir sutrepsėdavo, vis kur nors įspirdavau ir susikeikdavau, nes jau atrodė, kad kojų nagai bus nušokinėję nuo kojų pirštų.

Galiausiai pasimatė miesto šviesos, apie skausmą pamiršau, nes beliko kokie 5km. Skauda belekaip, bet bėgi ir tuo pačiu jau gaila, kad visa tai tuoj baigsis. Tamsuma ir vėsuma suteikė kitaip jėgų, nebesekino jau tas karštis, jau užsinorėjau pritūpt po tiltu nuo tiek skysčių per dieną - yay inkstai veikia tamsoj. Pribėgus paskutinę maitinėlę griebiau tik apelsino puselę ir bėgau toliau. Nutariau, kad finišas nukeltas, nes net nesigirdėjo jokios muzikos ar vedėjo šūkavimų. Praeiviai vis plojo, o ašaros kaupės, nes tiesiog padariau, ko nesitikėjau, bet ir žiauriai tikėjaus. Nesitreniravau, apturėjau traumą, dar buvo pėdą pradėję skaudėt prieš atostogas, galvojau na va ženklai nestartuot, bet norėjau save patikrint, ar vėl įsijungs tie ožiai ir pykčiai kažkokie viduj, kad norėsis nusiimt, pavargsiu, nusibos, užsišiksiu dėl kažko ir bus ai nafik čia stengtis.

Ir galiausiai finišas, kur tėvai laukia su Vita ir ar grįžtu visa sulipus nuo prakaito ir aplipus dulkėm, iš paskutinių jėgų bėgu ir bijau sustot, nes tai bus kelionės pabaiga.

Bent mano mama sakė (ar ne, mamyt?), nė už ką nenorėtų tokių kančių matyti, nes jai buvo fui fui kaip baisu, kai vaikai taip pasirenka leist laisvalaikį ir taip kankintis, po to tris dienas kaip pingvinai vaikšto, laiptais nenulipa ir nešti jiems kavas į lovas reikia :D Tėvai, kaip tėvai, o vaikai iš kur tokie... Aurelijaus tėvai reagavo panašiai, jiems norėtųs, kad Aurelijus ir tiek nesidarkytų su tais bėgimais :D

Nedariau nieko kitaip per TGC, bet kažkas buvo visiškai kitaip, nei 2018m vasarą Mont Blanc maratone, kurį pabaigiau po 28km (tada nespėjau į laiko limitą, nebuvau treniravusis nuosekliai, buvo hip flexorių trauma, bet ir nepersistengiau labai jau greičiau judėt per tą maratoną; bet Chamonix yra meilė ir jį aš naktimis sapnuoju), kitaip nei 2018m rudenį Pirėnuose, kur neprotingai startavau 110km bėgime – ten pabaigiau bėgimą po 28kilometro taip pat, nes kojos buvo atsisakiusios po 2km sukilimo per 7km ir buvau jau kojas atsidaužiusi, o ir tiesiog tikriausiai įlindo tradicinis ožys vardu nafik. Truputį ilgai buvo ta baimė, kad 28km man pasidarė kažkoks užkerėtas, bet čia tikriausiai ne kilometrų, o proto problema. 2019 m smagiai prasibėgau Man2esterio maratoną (su ožiais), žiauriai fainą La Palma Transvulcania pusmaratonį, ir žiauriai fainą TOR 30 km rudenį.

Kava į lovą, nes patys nelabai išlipam :)

Ir šiemet Transgrancanaria bėgimas visomis prasmėmis man buvo wow, labai labai prie širdies, pergalė prieš save, kai net nereikėjo savęs įkalbinėti, įtikinėti, motyvuoti, nebuvo minčių nusiimti, buvo smalsu, kas laukia už kito kilometro, kaip ir Vaidas Žlabys mokė pernai metais. Pasiteisino daug dalykų, kaip blauzdinės, lazdos, nuoseklus geliukų vartojimas ir gėrimas, ir svarbiausia šį kartą, AŠ MĖGAVAUS: gamta, procesu, žmonėmis, savimi, o ne laukiau pabaigos.

Tor Des Geants TOR 30 2019

August 22, 2020, 4:15 am

≪ Previous: Transgrancanaria 2020

$

0

0

Prisiminima iš 2019-ųjų... 

TOR30 Malatra (inauguracinis bėgimas šiemet, 30km 2km D+) gulė po mano kojom.

3 val miego, nes naktį kėlėmės pasitikti begrįžtantį TOR po savaitės bėgimo kalnuose, ryte blogumas nuo važiavimo serpantininias keliukais, bet atsičiuchinau su Maurten ir geliukais bėgimo metu każkaip. O ypač pasijaučiau Marso kanjonuose, kai pasiekiau Malatros perėją. Ten kosmosiškas grožis atsiveria.

Būtent ši begalinė nuokalnė ir Tones and I daina Dance Moneky dera kartu... Tą reikia patirti, kad suprati būtų įmanoma..

Net širdis stoja, kelėnai linksta, pilve drugeliai skraido nuo tokių vaizdų grožio... 

Jūs patys asilai...

Pirmi penki km buvo nekažką - prieš dvi dienas linksmai pakopinėjom link Matterhorno į 3.2km aukštį. Tai jautės šiandien dar viskas, ypač blauzdos.

Paskutiniai km nuo kalno akmenimis buvo po 5.20min/km, bėgu ir dainuoju 'This is fucking awesome' dainą (visi ją žinom). Įbėgu į Courmayeur ir minios žmonių tau ploja, rimtai tik tau, nes kiti atsilieka dar. Na taip pataikiau. Dėjau į ašaras, nes nesugaišau kokių 8h, bet 5.23h.

Kai vakar mano TOR grįžo po TOR330 ir pasakė 'pzzz bus ryt su Malatra..ten toookie skardžiai, į virves įsikabinęs lipi į perėją, per geležinius laiptelius, ir 45laipsnių kampu akmenimis, kurie byra tau iš po kojų.' 

Visas toks buvo ir bėgimas į pakalnę - narinaus viską, ką galėjau, bet ne iki tiek, kad trukdytų bėgt. Dzin buvo ir kad pirštai gal atsimušinėja, ar gal pūslę kokią gausiu, bet šiandien buvo mano diena😍

2 Maurten. Trys geliukai. 1/4 apelsino. Kolos 250ml, vandens 1litras.

Ai gavau ir fainą džempą ir maikę, ir medalį. Bėgau be lazdų.
150 is 429.

#TORfamily #tosdesgeants #TOR30 #TOR330